Internetas dėl savo unikalios prigimties padeda žmonėms bendrauti nepriklausomai nuo atstumo, laiko, valstybių sienų. Tokiu būdu šioje unikalioje erdvėje panaikinami bet kokie geografiniai suvaržymai duomenų judėjimui.  Interneto teikiamų paslaugų dėka gyvenimas elektroninėje erdvėje tampa vis intensyvesnis, naujos bendravimo galimybės vis labiau domina pačius įvairiausius informacijos vartotojus. Internete gana neretai aptinkamas turinys, kurio viešą skelbimą įstatymai riboja ar visai uždraudžia.

Daugelis valstybių, tame tarpe ir Lietuva, stengiasi užkirsti kelią įstatymais uždraustos arba ribojamos informacijos viešam skelbimui spaudoje, radijuje, televizijoje ir Internete, kuris yra plačiai vartojamas ir sunkiai kontroliuojamas. Interneto savybės lemia tai, kad teisės aktų taikymas šioje srityje tampa gerokai sudėtingesniu, nei tradicinėse informacijos skleidimo priemonėse.

Iki šiol Europos Sąjungos lygiu interneto turinio nebuvo bandoma reguliuoti priimant visuotinai privalomus teisės aktus (direktyvas). Išanalizavus Europos Sąjungos teisinę patirtį interneto turinio reguliavimo srityje, galima identifikuoti kelis teisės aktus, tarp jų:
-    1996 m. Europos komisijos komunikatas apie neteisėtą ir žalingą turinį Internete;
-    1996 m. spalio 23 d. Žalioji knyga apie nepilnamečių ir žmogiškojo orumo apsaugą, teikiant garso, vaizdo ir informacijos paslaugas;
-    Europos Parlamento ir Tarybos 1999 m. sausio 25 d. sprendimas Nr. 276/1999/EB, patvirtinantis ilgalaikį Bendrijos veiksmų planą, kaip skatinti saugiau naudotis Internetu kovojant su neteisėtu ir žalingu tarptautinių tinklų turiniu.
-    Europos Parlamento ir Tarybos 2000 m. birželio 8 d. direktyva Nr. 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva).

Pirmą kartą Europos Sąjungos mastu interneto turinio reguliavimu buvo susirūpinta 1996 m., priimant Europos komisijos komunikatą apie neteisėtą ir žalingą turinį internete, kuriame buvo akcentuota būtinybė užtikrinti laisvą informacijos platinimą (teisę į informaciją), apsaugant viešąjį interesą.

1996 m. spalio 23 d. Žalioji knyga apie nepilnamečių ir žmogiškojo orumo apsaugą, teikiant garso, vaizdo ir informacijos paslaugas neskelbtiną informaciją apibrėžia kaip informacija, kurios turinys pažeidžia žmogaus orumą ir viešąjį interesą, yra nepadorus ir amoralus, įskaitant vaikų pornografiją, smurtinę pornografiją, rasinę neapykantą arba smurtą kurstančią informaciją. Tuo tarpu ribojama laikoma informacija, kurios turinys gali paveikti fizinį ir protinį nepilnamečių vystymąsi.  Žaliojoje knygoje apie nepilnamečių ir žmogiškojo orumo apsaugą, teikiant garso, vaizdo ir informacijos paslaugas Europos Komisija skatina bendradarbiavimą tarp ES narių:

1) keičiantis informacija;

2) nustatant minimalius europinius standartus dėl nusikalstamo  turinio; 3) skatinant savireguliaciją  (kaip alternatyvą valstybinei kontrolei ir priežiūrai), diegiant interneto industrijos etikos kodeksus.

Europos Parlamento ir Tarybos 1999 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. 276/1999/EB, patvirtintas daugiametis ES valstybių saugesnio Interneto veiksmų planas, kuriame numatyta skatinti verslą taikyti savireguliacijos ir turinio kontrolės programas, kurti ir diegti turinio filtravimo priemones bei tinklapių kategorijų priskyrimo sistemas, informuoti vartotojus apie šių priemonių kūrimą, taip pat nustatyti tinkamą teisinį reguliavimą ir plėtoti  tarptautinį bendradarbiavimą šioje srityje.

ES valstybių saugesnio Interneto veiksmų plane numatytos tokios pagrindinės priemonės:
-    saugesnės aplinkos kūrimas - veiksmingas būdas apriboti neteisėtos medžiagos judėjimą – sukurti Europos centrų (vadinamų specialiomis ryšio linijomis) tinklą, kuris leistų vartotojams pranešti apie turinį, kurį jie randa naudodamiesi internetu ir kuris, jų nuomone, yra neteisėtas. Asmenų, kurie atsako už neteisėtą turinį, baudžiamasis persekiojimas pavedamas nacionalinėms teisėsaugos institucijoms. Siekiant panaudoti visas šio tinklo teikiamas galimybes būtina gerinti pramones ir teisėsaugos institucijų bendradarbiavimą, užtikrinti jo įdiegimą visoje Europoje ir didinti veiksmingumą keičiantis informacija ir patirtimi.
-    savireguliavimo ir elgesio kodeksų skatinimas – didinti savireguliavimo priemonių veiksmingumą Europos Sąjungos lygiu, parengti rekomendacijas dėl elgesio kodeksų, kad būtų pasiektas bendras sutarimas dėl jų taikymo ir remiamas jų įgyvendinimas. Kartu su elgesio kodeksų rengimu skatinama naudoti matomų „kokybiškų interneto svetainių žymenų“ sistemą, kuri padėtų vartotojams nustatyti tuos interneto paslaugų teikėjus, kurie laikosi elgesio kodeksų.
-    filtravimo ir kategorijų priskyrimo sistemų diegimas (sudarant vartotojui galimybę pasirinkti tokį turinį, kokį jis nori gauti, nustačius turinio filtrą arba renkantis atitinkamos kategorijos tinklapius). Šiuo tikslu skatinamos tos vertinimo sistemos, kurios yra suderintos tarptautiniu mastu, atitinka Europos reikalavimus ir užtikrina, kad filtravimas ir vertinimas yra įgyvendintas taip, kad praktiškai suteikia vartotojams, tėvams ir mokytojams veiksmingas pasirinkimo galimybes.
-    visuomenės informavimas (sudarant sąlygas tėvams, mokytojams ir vaikams žinoti tiek apie Interneto teikiamas galimybes, tiek apie galimus pavojus, ir informuojant juos apie valstybės bei verslo veiklą, kuriant saugesnio Interneto užtikrinimo priemones);
-    palaikymo veiksmai (įvertinant esamą nacionalinę teisinę bazę ir derinant ją pagal naujai atsirandančius poreikius, dalyvaujant tarptautinėse iniciatyvose ir pan.).

Akivaizdu, kad Europos Sąjungoje pagrindinis dėmesys, sprendžiant interneto turinio reguliavimo problemą, yra skiriamas savireguliacijai. Suteikiant galimybę Interneto turinį kontroliuoti pačiai visuomenei, išvengiama daugybės draudimų.

2002 m. gegužės 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr. 1151/2003/EB įvertinti daugiamečio ES valstybių saugesnio Interneto veiksmų plano dėl saugesnio naudojimosi Internetu pasiekimai:

1) iki 2002 m. gruodžio 31 d. įkurta 16 specialiųjų ryšio linijų, įskaitant INHOPE asociaciją, vienijančią Europos specialiųjų ryšio linijų valdytojus;

2) įgyvendinta 13 turinio vertinimo ir filtravimo projektų, įsteigta ICRA – tarptautinė Interneto  turinio vertinimo asociacija, rengianti tarptautines turinio vertinimo sistemas;

3) įvykdyta 12 informavimo projektų.

2002 m. gegužės 26 d. Europos Parlamentas ir Taryba sprendimu Nr. 1151/2003/EB  patvirtino daugiamečio ES valstybių saugesnio interneto veiksmų plano dėl saugesnio naudojimosi internetu pratęsimas 2003 – 2004 m.. Šiuo pratęsimu siekiama kaip galima greičiau suderinti apsaugos priemones, bendradarbiaujant ne tik tarp valstybių narių, bet ir su valstybėmis kandidatėmis. Kuriant savireguliacijos ir elgesio kodeksų mechanizmus, plėsti ryšius už Europos Sąjungos ribų.

Europos Parlamento ir Tarybos 2000 m. birželio 8 d. direktyvoje Nr. 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva) numatytas reikalavimas valstybėms narėms užtikrinti, kad informacinės visuomenės paslaugų teikėjas nebūtų atsakingas už informaciją, kurią saugo paslaugos gavėjo prašymu, tais atvejais, kai:

1) teikėjas neturi faktinių žinių apie neteisėtą veiklą arba informaciją;

2) teikėjas, gavęs tokių žinių arba apie tai sužinojęs, nedelsdamas panaikina     šią informaciją arba atima galimybę ją pasiekti.

Direktyva Nr. 2000/31/EB taip pat neįpareigoja valstybių narių nustatyti informacinės visuomenės paslaugų teikėjams prievolės stebėti informaciją, kurią jie perduoda arba saugo, nei bendros prievolės aktyviai domėtis faktais arba aplinkybėmis, rodančiomis nelegalią veiklą.

Valstybėms narėms paliekama galimybė nustatyti prievoles informacinės visuomenės paslaugų teikėjams nedelsiant informuoti kompetentingas viešąsias institucijas apie įtariamą nelegalią veiklą arba informaciją, kurią pateikia jų paslaugų gavėjai, arba prievolę pateikti kompetentingoms institucijoms, gavus jų prašymą, informaciją, leidžiančią nustatyti jų paslaugos gavėjų, su kuriais jie sudarę informacijos saugojimo sutartis, tapatybę.

Greta ES iniciatyvų interneto reglamentavimo problemas europiniu ir tarptautiniu mastu bando reglamentuoti Europos Taryba. Europos Tarybos iniciatyvos yra ypač reikšmingos, kadangi Europos Tarybos nariais yra ne tik ES valstybės, be to Europos Tarybos iniciatyvos dažnai pasitarnauja kaip atitinkamų teisinių institutų reglamentavimo gairės ir Europoje, ir kituose regionuose.

Europos Taryboje Interneto turinio reguliavimo problemos sprendžiama keletoje priimtų rekomendacinio pobūdžio teisės aktų:

1) 1997 m. spalio 30 d. rekomendacija Nr. (97) 20 “Dėl nepakančių pasisakymų”;

2) 1997 m. spalio 30 d. rekomendacija Nr. (97) 21 “Dėl smurto rodymo elektroninėje žiniasklaidoje”;

3) 2001 m. rugsėjo 5 d. rekomendacija Nr. (2001) 8 “Dėl savireguliacijos ir vartotojų apsaugos nuo neteisėto ir žalingo turinio informacijos naujose komunikacijose ir teikiant informacines paslaugas”.

Šios rekomendacijos – tai bendro pobūdžio neprivalomi teisiniai dokumentai, kuriais siekiama užtikrinti Interneto turinio reguliavimą.

1997 m. spalio 30 d. rekomendacija Nr. (97) 20 “Dėl nepakančių pasisakymų” nepakančius pasisakymus apibrėžia, kaip visų formų pasisakymus, kuriais yra skleidžiama, kurstoma, skatinama rasinė neapykanta, neapykanta svetimšaliams, antisemitizmas ar kitos neapykantos formos, pagrįstos nacionaliniu nepakantumu ir diskriminacija, adresuota nacionalinėms mažumoms ir imigrantams.

Šia rekomendacija siekiama kad valstybės, Europos Tarybos narės imtųsi atitinkamų priemonių, siekdamos išvengti nepakančių pasisakymų:  vertintų esamų teisės aktų efektyvumą ir jų pritaikomumą naujosioms komunikacijoms, numatytų atitinkamą atsakomybę už tokio pobūdžio pasisakymus. Taip pat pabrėžiama, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. numatyta išraiškos laisvė neapima nepakančių.

1997 m. spalio 30 d. rekomendacija Nr. (97) 21 “Dėl smurto rodymo elektroninėje žiniasklaidoje” skatina atitinkamų priemonių minimų ir 1997 m. spalio 30 d. rekomendacijoje Nr. (97) 20 “Dėl nepakančių pasisakymų”.

2001 m. rugsėjo 5 d. rekomendacija Nr. (2001) 8 “Dėl savireguliacijos ir vartotojų apsaugos nuo neteisėto ir žalingo turinio informacijos naujose komunikacijose ir teikiant informacines paslaugas” priešingai nei anksčiau minėtos rekomendacijos pabrėžia būtinybę skatinti savireguliacijos priemones, turinio kontrolės programas, kurti ir diegti turinio filtravimo priemones bei tinklapių kategorijų priskyrimo sistemas, galimybę Interneto paslaugų vartotojams pareikšti savo nusiskundimus ar nepasitenkinimą dėl netinkamo turinio informacijos skelbimo Internete ir kitose elektroninės žiniasklaidos priemonėse, nustatyti tinkamus ginčų susijusių su Interneto turinio reguliavimu sprendimo būdus (pasitelkiant arbitražą ar kitokio pobūdžio tarpininkavimą).

2003 m. gegužės 28 d. deklaracijoje “Dėl teisės komunikuoti Internetu”, kuri paremta 2001 m. rugsėjo 5 d. rekomendacija Nr. (2001) 8 “Dėl savireguliacijos ir vartotojų apsaugos nuo neteisėto ir žalingo turinio informacijos naujose komunikacijose ir teikiant informacines paslaugas”, taip pat skatinama savireguliacija, siekiant išvengti neteisėto ar žalingo turinio informacijos Internete, tačiau pabrėžiama būtinybė vengti tokių Interneto turinio reguliavimo metodų, kurie riboja visuomenės galimybes gauti vieną ar kitą informaciją ir varžo bendravimą Internetu. Tačiau nurodoma, kad ši nuostata netrukdo atitinkamų filtravimo sistemų įdiegti mokyklose ar kitose atitinkamose institucijose, siekiant apsaugoti paauglius nuo neigiamos žalingos informacijos poveikio.

2003 m. gegužės 28 d. deklaracijos “Dėl teisės komunikuoti Internetu” 6 principu Europos Tarybos valstybės narės skatinamos neįpareigoti Interneto paslaugų teikėjų, kurių funkcijos ribojamos tik prieigos prie Interneto suteikimu ar duomenų perdavimu, kontroliuoti Interneto turinį.

2001 m. lapkričio 23 d. Europos tarybos konvencija dėl nusikaltimų elektroninėje erdvėje. Ši konvencija skirta unifikuoti konvenciją ratifikavusių valstybių baudžiamuosius, taip pat iš dalies procesinius įstatymus dėl teisės pažeidimų vykdomų elektroninėje erdvėje. Konvencijos 9 str. specialiai reglamentuoja veikas susijusias su vaikų pornografija, ir interneto turiniu, kuris laikomas susijusiu su vaikų pornografija. ‘Vaikų pornografija” reiškia pornografinę medžiagą, vizualiai vaizduojančią aiškiai seksualų nepilnamečio elgesį; aiškiai seksualų asmens, atrodančio kaip nepilnametis, elgesį; tikroviškus vaizdus, rodančius aiškiai seksualų nepilnamečio elgesį. Tiesiogiai draudžiamas tokio interneto turinio medžiagos gaminimas, talpinimas ir platinimas internetu.

Valstybės, šios konvencijos dalyvės, įsipareigoja priimti atitinkamus teisės aktus ir taikyti atitinkamas priemones, kurių gali prireikti konkrečių nusikaltimų tyrimui, įrodymų, esančių elektroniniame pavidale surinkimui. Tokiu būdu jos įsipareigoja imtis atitinkamų priemonių priversiančių Interneto paslaugų teikėją, pagal jo turimas technines galimybes, surinkti ir išsaugoti atitinkamoje laikmenoje duomenis, susijusius su konkrečia ribojamo turinio informacija, perduodama valstybės, konvencijos dalyvės, teritorijoje esančia kompiuterių sistema.

Siekiant kriminalizuoti veikas, susijusias su rasinės ir tautinės neapykantos kurstymu pasitelkiant kompiuterines sistemas, 2002 m. lapkričio 7 d. buvo priimtas Europos tarybos konvencijos dėl nusikaltimų elektroninėje erdvėje  papildomas protokolas (2002) 24. Protokole rasinę ir tautinę neapykantą kurstanti informacija apibrėžiama kaip bet koks rašytinis, vizualinis ar kitoks pateikimas minčių ir teorijų, propaguojančių diskriminaciją ar smurtą prieš individą ar jų grupes, išsiskiriančius dėl savo rasės, tikėjimo, politinių pažiūrų ir pan. Prie Protokolo prisijungusios valstybės skatinamos priimti reikiamus teisės aktus, siekiant kriminalizuoti minėtų veikų vykdymą kompiuterinėse sistemose, sudaryti sąlygas taikyti atitinkamas priemones, kurių gali prireikti konkrečių nusikaltimų tyrimui, įrodymų, esančių elektroniniame pavidale surinkimui.

Šiuo metu Lietuvoje su žalingo turinio ir neskelbtinos informacijos skelbimo viešai prieinamuose kompiuterių tinkluose reglamentavimu labiausiai susiję šie teisės aktai:
-    2000 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymas, Nr. VIII-1905;
-    1996 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos įstatymas, Nr. I-1234;
-    2002 m. rugsėjo 10 d. Lietuvos Respublikos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas, Nr. IX-1067;
-    2002 m. liepos 5 d. Lietuvos Respublikos Telekomunikacijų įstatymas, Nr. IX-1053;
-    1999 m. lapkričio 25 d. Lietuvos Respublikos Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas, Nr. VIII-1443;
-    2003 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 250 Dėl viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo ir kiti teisės aktai.

Vienas svarbiausių Lietuvos Respublikos teisės aktų reglamentuojančių neskelbtinos ir žalingo turinio informacijos naudojimą yra Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymas, kurio 20 str. nurodyta, kad draudžiama skelbti informaciją, kuria:
1) raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką;
2) skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenumą, jos teritorijos vientisumą;
3) kurstomas karas, taip pat tautinė, rasinė, religinė, socialinė bei lyčių neapykanta;
4) platinama, propaguojama ar reklamuojama pornografija, taip pat propaguojamos ir (ar) reklamuojamos seksualinės paslaugos, seksualiniai iškrypimai;
5) propaguojamos ir (ar) reklamuojamos narkotinės ar psichotropinės medžiagos;
6) platinama dezinformacija ir informacija, šmeižianti, įžeidžianti žmogų, žeminanti jo garbę ir orumą. Taip pat draudžiama skleisti informaciją, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją bei kliudančią teisminės valdžios nešališkumui. Šiam tikslui pasiekti, įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka teismas gali apriboti vertinimų bei komentarų, susijusių su teisme dar neišnagrinėta byla bei galinčių turėti įtakos teismo nešališkumui ir nepriklausomumui, skleidimą visuomenės informavimo priemonėse.

Tuo tarpu kitos viešosios informacijos, priskirtos erotinei, smurtinei ar kitai ribojamai viešajai informacijai, platinimo reguliavimą įstatymų leidėjas paveda Vyriausybei.

Visuomenės informavimo įstatymo 18 str. normos, nurodydamos atitinkamus vaikų teisių apsaugą reglamentuojančius tiek nacionalinius, tiek tarptautinius teisės aktus, reikalauja apsaugoti nepilnamečius nuo jų fiziniam, protiniam ir doroviniam vystymuisi kenkiančios viešosios informacijos. Ypatingas dėmesys atkreipiamas į informaciją, susijusią su pornografija ir smurtu.

Įstatymas draudžia programas ar laidas, kurios gali rimtai pakenkti nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi, ypač susijusias su pornografija ir (ar) savitiksliu smurto vaizdavimu. Ši nuostata taip pat taikoma ir kitoms programoms ar laidoms, kurios galėtų pakenkti nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi, išskyrus tuos atvejus, kai parenkant transliavimo laiką arba naudojant techninės priemones užtikrinama, kad šių transliacijų priėmimo zonoje nepilnamečiai tokių programų ar laidų neklausytų ir nežiūrėtų (nurodytos programos ar laidos transliuojamos tik nuo 23 iki 6 valandos). Analogiška nuostata turėtų būti taikoma ir informacijai pateikiamai internete.

2003 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 250 dėl viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo. Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarka buvo parengta vadovaujantis 1999 m. sausio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu 1999/276/EB, patvirtinančiu ilgalaikį Bendrijos veiksmų planą, kaip skatinti saugiau naudotis Internetu kovojant su neteisėtu ir žalingu tarptautinių tinklų turiniu ir eile visuomenės informavimą reglamentuojančių Lietuvos Respublikos įstatymų. Nors šiuo nutarimu patvirtintoje tvarkoje dėl viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo deklaruojama Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo, kuriuo patvirtintas daugiametis ES valstybių saugesnio Interneto veiksmų planas reikšmė, jame nėra skatinama savireguliacija, kuri ypač akcentuojama Europos Sąjungoje. Vieninteliu savireguliacijos pavyzdžiu galima laikyti 9 punkto reikalavimą laikytis visuomenės informavimo profesinės etikos normų. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 44 str. numatyta, kad Profesinės etikos normas, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, platintojai, žurnalistai, nustato Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas, kurį tvirtina, keičia ar pildo žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų susirinkimas, šaukiamas Lietuvos periodinės spaudos leidėjų asociacijos, Lietuvos radijo ir televizijos asociacijos, Lietuvos kabelinės televizijos asociacijos, Regioninių televizijų asociacijos, Lietuvos žurnalistų sąjungos, Lietuvos žurnalistų draugijos, Lietuvos žurnalistikos centro, Lietuvos nacionalinis radijo ir televizijos, Tarptautinės reklamos asociacijos Lietuvos skyriaus. Tuo tarpu Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija prižiūri, kaip viešosios informacijos rengėjai, platintojai, žurnalistai laikosi profesinės etikos normų.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoje viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos 4 punkte elektroninės visuomenės informavimo priemonės suprantamos kaip visuomenės informavimo priemonių (spaudos leidinių, televizijos, radijo) Interneto tinklalapiai, kuriuose elektronine forma perteikiama viešoji informacija. Tačiau elektroninėmis visuomenės informavimo priemonėmis nelaikomi valstybės institucijų ir įstaigų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų (darbuotojų) Interneto tinklalapiai, skirti oficialiems dokumentams ir informacijai apie valstybės institucijos darbą platinti, taip pat asmenų privatūs Interneto tinklalapiai, kuriuose dedama informacija apie pačius Interneto tinklalapių įkūrėjus, jų duomenys, kūriniai, informacija apie jų gaminamą ir parduodamą produkciją, teikiamas paslaugas ir panašiai. Tokiu būdu didelė dalis Interneto tinklapių, kuriuose gali būti pateikiama neskelbtina ar ribojama informacija lieka neprižiūrima.

Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos 5 punktas draudžia viešo naudojimo kompiuterių tinkluose paviešinti ir platinti neskelbtiną informaciją, nustatytą atitinkamuose Lietuvos Respublikos įstatymuose.

Be to pagal šią tvarką draudžiama neskelbtiną ar ribojamą viešąją informaciją laikyti laisvai prieinamą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančiose tarnybinėse stotyse, skleisti elektroninėse konferencijose, siųsti elektroniniu paštu neapibrėžtam gavėjų skaičiui arba kitaip platinti viešojo naudojimo kompiuterių tinkluose, kai ribojama viešoji informacija gali tapti laisvai prieinama nepilnamečiams.  Šio nutarimo 7.2 punkte reikalaujama, kad pateikiant ribojamą viešąją informaciją Interneto tinklapiuose būtų pridėtas įspėjamasis užrašas lietuvių ir anglų kalbomis apie tai, kad pateikiama informacija skiriama tik pilnamečiams.

Šiuo nutarimu Vyriausybė numato būtinybę parengti ir patvirtinti viešo naudojimo kompiuterių tinkluose platinamos ribojamos viešosios informacijos žymėjimo ir vertinimo tvarką. Taip pat paveda Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos užtikrinti tinkamą specialaus telefono numerio ir elektroninio pašto dėžutės, kuriais būtų galima pranešti apie šios tvarkos pažeidimus.

Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarka įpareigoja informacijos prieglobos paslaugų teikėjus (angl. hosting) teisės aktų nustatyta tvarka  neatlygintinai teikti operatyvinės veiklos subjektams informaciją, fiksuojamą savo ūkinei veiklai užtikrinti, įskaitant paslaugų, susijusių su informacijos priegloba tarnybinėje stotyje, sisteminių įrašų bylas, taip pat asmenų, kuriems informacijos prieglobos paslaugų teikėjas teikia nuolatines paslaugas, duomenis. Tokį patį reikalavimą numato ir Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo 57 str. 4 dalies nuostata.

Šios tvarkos laikymosi priežiūra pavesta operatyvinės veiklos priežiūros subjektams, vyriausybinėms įstaigoms ir visuomeninėms organizacijoms. Pagrindinės Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos laikymosi procedūros pavestos Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, taip dar labiau sumenkinant galimą savireguliacijos įtaką šiame procese.

Pagrindinis Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos įstatymo ir Lietuvos Respublikos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo principas – apsauga nuo neigiamos socialinės aplinkos įtakos. Tokiu būdu Lietuvos Respublikos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 str. nurodoma informacija, kuri turi būti draudžiama  arba ribojama: viešoji informacija susijusi su fizinio ar psichinio smurto vaizdavimu, informacija, kurioje rodomas mirusio arba žiauriai sužaloto žmogaus kūnas, išskyrus atvejus, kai toks rodymas reikalingas tapatybei nustatyti; taip pat informacija, kurioje palankiai vertinamas priklausomumas nuo narkotinių, psichotropinių medžiagų, tabako ar alkoholio, skatinamas jų vartojimas, gamyba, platinimas ar įsigijimas, kurioje teigiamai vertinama nusikalstama veika ar idealizuojami nusikaltėliai, kurioje kurstoma diskriminacija dėl tautybės, rasės, lyties, kilmės, neįgalumo, lytinės orientacijos, religijos ar kitokios priklausomybės, kurioje dažnai vartojami nešvankūs posakiai, žodžiai ar gestai. Be anksčiau minėtos informacijos ribojama erotinio pobūdžio, sukelianti baimę ar siaubą, savęs žalojimą ar savižudybę  informacija.

Pagal Lietuvos Respublikos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 5 str. neigiamą poveikį nepilnamečio vystymuisi darančia ir draudžiama informacija taip pat laikoma viešoji informacija, kurioje:
1) siejant su nusikalstama veika ar kitais teisės pažeidimais skelbiami nuo teisėsaugos institucijų ar teismo nesislapstančio įtariamojo padarius nusikaltimą, kaltinamojo, teisiamojo, nuteistojo ar nuo nusikalstamos veikos arba kitų teisės pažeidimų nukentėjusio nepilnamečio asmens duomenys, pagal kuriuos galima nustatyti jo asmens tapatybę;
2) skelbiami save sužalojusio ar mėginusio tai padaryti, nusižudžiusio ar mėginusio nusižudyti nepilnamečio asmens duomenys, pagal kuriuos galima nustatyti jo asmens tapatybę;
3) pateikiant duomenis apie nepilnametį, žeminamas jo orumas ir (ar) pažeidžiami jo interesai;
4) piktnaudžiaujant nepilnamečių pasitikėjimu ir nepatyrimu, neigiamų socialinių reiškinių kontekste pateikiamos nepilnamečių nuomonės ir vertinimai, taip pat jų nuotraukos ar filmuota medžiaga apie juos; išskyrus atvejus, kai jos turinį sudaro tik informacija apie įvykius, politinius, socialinius, religinius įsitikinimus ar pasaulėžiūrą, ši informacija yra reikšminga moksliniu ar meniniu požiūriu arba reikalinga tyrimams ar mokymui, yra viešas interesas ją skelbti, jos apimtis ir poveikis yra mažareikšmiai.

Lietuvos Respublikos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme nurodyta neskelbtina ir ribotai skelbtina informacija iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatyme pateiktą neskelbtinos informacijos apibrėžimą. Tačiau nei  Lietuvos Respublikos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme, nei Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatyme pateikti neskelbtinos informacijos apibrėžimai pakankamai išsamiai neapibrėžia, kokio turinio informacijos skelbimas turėtų būti ribojamas ar draudžiamas. Nepakankamai apibrėžta lieka erotinio pobūdžio, sukelianti baimę ar siaubą, taip pat skatinanti alkoholio ar tabako gaminių vartojimą ir kita informacija.

Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo 17 str. numato galimybę verstis telekomunikacijų veikla (įskaitant ir Interneto paslaugų teikimą) be išankstinio valstybės institucijų leidimo, su sąlyga, kad butų laikomasi šio įstatymo ir kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Perduodamos informacijos turinio kontrolė numatyta Lietuvos Respublikos Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 str. 2 dalies ir (2002 m. liepos 5 d.) 57 str. 4 dalies nuostatoje: “telekomunikacijų operatoriai privalo (…) savo lėšomis bei įranga užtikrinti  ir nuolat palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams įstatymų nustatyta tvarka ir pagal teismo išduotą sankciją kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį”. Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas 2002 m. rugsėjo 19 d. priėmė nutarimą, kuriame ši Įstatymo nuostata buvo pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai ta apimtimi, kuria telekomunikacijų operatoriams nustatyta pareiga savo lėšomis užtikrinti ir nuolat palaikyti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolei reikalingos įrangos, kuri nėra reikalinga telekomunikacijų operatorių ūkinėje veikloje, technines galimybes.  Tokiu būdu telekomunikacijų operatoriams suteikta galimybė savo nuožiūra kontroliuoti perduodamos informacijos turinį, su sąlyga, kad perduodamos informacijos turinys neprieštarautų galiojantiems įstatymams. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoje viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos 13 punkte informacija, kurią informacijos prieglobos paslaugų teikėjai privalo teikti operatyvinės veiklos subjektams, apribojama paslaugų sisteminių įrašų bylomis ir asmenų, kuriems teikiamos nuolatinės paslaugos, duomenimis. Ūkio subjektų, teikiančių telekomunikacijos paslaugas veiklą prižiūri ir kontroliuoja kaip laikomasi telekomunikacijų įstatymo ir kitų teisės aktų,  susijusių su telekomunikacine veikla, Ryšių reguliavimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Šiai tarnybai suteikta teisė Telekomunikacijų įstatymo  ir kitų įstatymų pažeidėjams taikyti atitinkamas sankcijas.

Lietuvos Respublikos Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas reguliuoja valstybės paslapčių (politinių, ekonominių, karinių, teisėtvarkos, mokslo ir technikos duomenų, kurių praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą, gynybinę ar ekonominę galią, pakenkti Lietuvos Respublikos konstitucinei santvarkai, politiniams interesams, sukelti pavojų žmogaus gyvybei bei sveikatai, jo konstitucinėms teisėms) ir tarnybos paslapčių (politinių, ekonominių, karinių, teisėtvarkos, mokslo ir technikos duomenų, kurių platinimas ribojamas dėl valstybės bei jos institucijų interesų, taip pat siekiant apsaugoti žmogaus konstitucines teises) apsaugą. Pagal šio įstatymo 7 str. paslapčių subjektai (valstybės, savivaldos institucijos bei jų steigiamos įmonės ir įstaigos, kurių veikla yra susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga ir kurioms šio įstatymo nustatyta tvarka suteikiama teisė įslaptinti bei išslaptinti informaciją) atlikdami jiems pavestas funkcijas, turi teisę sudaryti sandorius su įmonėmis, įstaigomis bei organizacijomis, kurios nėra paslapčių subjektai, dėl tam tikrų darbų ar gaminių, kuriuose yra įslaptintos informacijos, atlikimo ar sukūrimo. Tokiu būdu paslapčių subjektai yra atsakingi už neskelbtinos informacijos platinimo kontrolę, įskaitant ir tokios informacijos platinimą informacinėmis technologijomis. Tokiais atvejais perdavę įslaptintą informaciją, jie privalo kontroliuoti perduotos informacijos apsaugą ir užtikrinti, kad visi asmenys, susiję su neskelbtinos informacijos apsauga, turėtų atitinkamus leidimus dirbti ar susipažinti su šia informacija.

Lietuvoje už minėtuose įstatymuose numatytos tvarkos pažeidimą (įkaitant ir šios tvarkos pažeidimą Interneto aplinkoje) atsakomybę nustato Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų, Baudžiamasis, Civilinis kodeksai. Abejotina išlieka tokio reguliavimo reikšmė, atsižvelgiant į globalų Interneto pobūdį.

Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214 str. numatyta atsakomybė už viešai neskelbtinos informacijos platinimą. Administracine tvarka baudžiama už Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1111 patvirtintos erotinio ir smurtinio pobūdžio spaudos leidinių, kino filmų ir videofilmų, radijo ir televizijos programų platinimo tvarkos pažeidimą. Tačiau čia nieko nekalbama apie atsakomybę už tokio paties turinio informacijos platinimą internete. Į šios normos sritį realiai patenka tik internete platinami erotinio ir smurtinio pobūdžio kino ir videofilmai.

Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214(4) straipsnis numato atsakomybę už informacijos apie tabako gaminius ir alkoholinius gėrimus teikimo tvarkos pažeidimą, 214(6) straipsnis už Respublikos Prezidento įžeidimą arba šmeižimą masinės informacijos priemonėse, 214(8) straipsnis už įstatymų uždraustos reklamos ir informacijos, įstatymų uždraustos ar neteisėtos veiklos reklamos ir informacijos apie šią veiklą arba prekių ar paslaugų, kurių gamyba ir pardavimas yra įstatymų uždrausti, reklamos skleidimas visuomenės informavimo priemonėse.

Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse numatyta baudžiamoji atsakomybė už tokias su viešai neskelbtinos informacijos platinimu susijusias veikas: 1) viešus raginimus smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą, 2) Valstybės paslapties atskleidimą, 3) Valstybės paslapties praradimą, 5) mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus, 6) tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo skleidimą,  7) įžeidimą,  neteisėtą informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimą ar panaudojimą, 9) kurstymą prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę, 10) lenkimą vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas, 11) pornografinio turinio produkcijos gaminimą, platinimą, viešą demonstravimą. Atsakomybė už šių veikų atlikimą, priklausomai nuo nusikaltimo ar nusižengimo pobūdžio svyruoja nuo baudos iki laisvės atėmimo.

Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse numatyta galimybė reikalauti atlyginti turtinę, tiek neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, kad neskelbtinos informacijos išviešinimas dažniausiai tiesiogiai yra susijęs su  tam tikrų nuostolių patyrimu ar dvasiniais išgyvenimais, reputacijos pablogėjimais, atininkamas asmuo, patyręs tokią žalą, gali reikalauti kompensacijos.

Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnyje numatyti konkretūs atvejai, kada viešosios informacijos rengėjas ir platintojas privalo atlyginti moralinę ir materialinę žalą fiziniam asmeniui, apie kurį buvo išplatinta neskelbtina informacija: 1) be fizinio asmens sutikimo paskelbimas informacijos apie jo privatų gyvenimą (išskyrus atvejus, kai tokios informacijos atskleidimas buvo, prieš paskelbiant ją visuomenės informavimo priemonėse, jau buvo atliktas valstybės ar savivaldybių institucijų ar kitų šaltinių), taip pat paskelbimas tikrovės neatitinkančios, žeminančios asmens garbę ir orumą informacijos. Viešosios informacijos rengėjui, paskleidusiam tikrovės neatitinkančią informaciją ir gavusiam paneigimo tekstą, numatomas įpareigojimas nedelsiant jį paskelbti savo visuomenės informavimo priemonėje. Įstatyme numatyto galimybę reikalauti atlyginti moralinę žalą, tačiau  atlyginimas ribojamas, nustatant didžiausią atlygintiną sumą. Toks ribojimas kelia abejonių dėl savo teisingumo.

Apibendrinant, turi būti pastebėta, kad Lietuvoje, skirtingai nuo Europos Sąjungos egzistuojančio teisinio reguliavimo, neskelbtinos ir riboto naudojimo informacijos Internete platinimas yra pernelyg griežtai reguliuojamas, paliekant labai siaurą terpę savireguliacijai. Taip pat svarbu pabrėžti, kad Lietuvoje neskelbtinos ir riboto naudojimo informacijos internete teisinis reguliavimas yra ganėtinai nenuoseklus ir kai kuriais atvejais nepakankamas. Pažymėtina, kad nors Lietuvoje neskelbtinos ir riboto naudojimo informacijos teisinis reguliavimas  yra pakankamas, kalbant apie daugelį visuomenės informavimo priemonių ir būdų, tačiau daugelis įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų neturėtų būti aiškinamos plečiamai,  siekiant pritaikyti jas Interneto aplinkai.

Lietuvoje egzistuojantis neskelbtinos ir riboto naudojimo informacijos Internete platinimo teisinis reguliavimas turėtų būti keičiamas, paliekant didesnę galimybę šią sritį reguliuoti savireguliacinėmis priemonėmis.

Atsižvelgiant į globalų Interneto pobūdį daugiau dėmesio turėtų būti skiriama tarptautiniam teisiniam neskelbtinos ir riboto naudojimo informacijos Internete platinimo reguliavimui, siekiant apriboti tokio pobūdžio informacijos platinimą per kitose valstybėse įregistruotus Interneto paslaugų teikėjus.