Daugelis valstybių, tame tarpe ir Lietuva, stengiasi užkirsti kelią įstatymais uždraustos arba ribojamos informacijos viešam skelbimui spaudoje, radijuje, televizijoje ir Internete, kuris yra plačiai vartojamas ir sunkiai kontroliuojamas. Interneto savybės lemia tai, kad teisės aktų taikymas šioje srityje tampa gerokai sudėtingesniu, nei tradicinėse informacijos skleidimo priemonėse.

Iki šiol Europos Sąjungos lygiu interneto turinio nebuvo bandoma reguliuoti priimant visuotinai privalomus teisės aktus (direktyvas). Išanalizavus Europos Sąjungos teisinę patirtį interneto turinio reguliavimo srityje, galima identifikuoti kelis teisės aktus, tarp jų:
-    1996 m. Europos komisijos komunikatas apie neteisėtą ir žalingą turinį Internete;
-    1996 m. spalio 23 d. Žalioji knyga apie nepilnamečių ir žmogiškojo orumo apsaugą, teikiant garso, vaizdo ir informacijos paslaugas;
-    Europos Parlamento ir Tarybos 1999 m. sausio 25 d. sprendimas Nr. 276/1999/EB, patvirtinantis ilgalaikį Bendrijos veiksmų planą, kaip skatinti saugiau naudotis Internetu kovojant su neteisėtu ir žalingu tarptautinių tinklų turiniu.
-    Europos Parlamento ir Tarybos 2000 m. birželio 8 d. direktyva Nr. 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva).

Pirmą kartą Europos Sąjungos mastu interneto turinio reguliavimu buvo susirūpinta 1996 m., priimant Europos komisijos komunikatą apie neteisėtą ir žalingą turinį internete, kuriame buvo akcentuota būtinybė užtikrinti laisvą informacijos platinimą (teisę į informaciją), apsaugant viešąjį interesą.

1996 m. spalio 23 d. Žalioji knyga apie nepilnamečių ir žmogiškojo orumo apsaugą, teikiant garso, vaizdo ir informacijos paslaugas neskelbtiną informaciją apibrėžia kaip informacija, kurios turinys pažeidžia žmogaus orumą ir viešąjį interesą, yra nepadorus ir amoralus, įskaitant vaikų pornografiją, smurtinę pornografiją, rasinę neapykantą arba smurtą kurstančią informaciją. Tuo tarpu ribojama laikoma informacija, kurios turinys gali paveikti fizinį ir protinį nepilnamečių vystymąsi.  Žaliojoje knygoje apie nepilnamečių ir žmogiškojo orumo apsaugą, teikiant garso, vaizdo ir informacijos paslaugas Europos Komisija skatina bendradarbiavimą tarp ES narių:

1) keičiantis informacija;

2) nustatant minimalius europinius standartus dėl nusikalstamo  turinio; 3) skatinant savireguliaciją  (kaip alternatyvą valstybinei kontrolei ir priežiūrai), diegiant interneto industrijos etikos kodeksus.

Europos Parlamento ir Tarybos 1999 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. 276/1999/EB, patvirtintas daugiametis ES valstybių saugesnio Interneto veiksmų planas, kuriame numatyta skatinti verslą taikyti savireguliacijos ir turinio kontrolės programas, kurti ir diegti turinio filtravimo priemones bei tinklapių kategorijų priskyrimo sistemas, informuoti vartotojus apie šių priemonių kūrimą, taip pat nustatyti tinkamą teisinį reguliavimą ir plėtoti  tarptautinį bendradarbiavimą šioje srityje.

ES valstybių saugesnio Interneto veiksmų plane numatytos tokios pagrindinės priemonės:
-    saugesnės aplinkos kūrimas - veiksmingas būdas apriboti neteisėtos medžiagos judėjimą – sukurti Europos centrų (vadinamų specialiomis ryšio linijomis) tinklą, kuris leistų vartotojams pranešti apie turinį, kurį jie randa naudodamiesi internetu ir kuris, jų nuomone, yra neteisėtas. Asmenų, kurie atsako už neteisėtą turinį, baudžiamasis persekiojimas pavedamas nacionalinėms teisėsaugos institucijoms. Siekiant panaudoti visas šio tinklo teikiamas galimybes būtina gerinti pramones ir teisėsaugos institucijų bendradarbiavimą, užtikrinti jo įdiegimą visoje Europoje ir didinti veiksmingumą keičiantis informacija ir patirtimi.
-    savireguliavimo ir elgesio kodeksų skatinimas – didinti savireguliavimo priemonių veiksmingumą Europos Sąjungos lygiu, parengti rekomendacijas dėl elgesio kodeksų, kad būtų pasiektas bendras sutarimas dėl jų taikymo ir remiamas jų įgyvendinimas. Kartu su elgesio kodeksų rengimu skatinama naudoti matomų „kokybiškų interneto svetainių žymenų“ sistemą, kuri padėtų vartotojams nustatyti tuos interneto paslaugų teikėjus, kurie laikosi elgesio kodeksų.
-    filtravimo ir kategorijų priskyrimo sistemų diegimas (sudarant vartotojui galimybę pasirinkti tokį turinį, kokį jis nori gauti, nustačius turinio filtrą arba renkantis atitinkamos kategorijos tinklapius). Šiuo tikslu skatinamos tos vertinimo sistemos, kurios yra suderintos tarptautiniu mastu, atitinka Europos reikalavimus ir užtikrina, kad filtravimas ir vertinimas yra įgyvendintas taip, kad praktiškai suteikia vartotojams, tėvams ir mokytojams veiksmingas pasirinkimo galimybes.
-    visuomenės informavimas (sudarant sąlygas tėvams, mokytojams ir vaikams žinoti tiek apie Interneto teikiamas galimybes, tiek apie galimus pavojus, ir informuojant juos apie valstybės bei verslo veiklą, kuriant saugesnio Interneto užtikrinimo priemones);
-    palaikymo veiksmai (įvertinant esamą nacionalinę teisinę bazę ir derinant ją pagal naujai atsirandančius poreikius, dalyvaujant tarptautinėse iniciatyvose ir pan.).

Akivaizdu, kad Europos Sąjungoje pagrindinis dėmesys, sprendžiant interneto turinio reguliavimo problemą, yra skiriamas savireguliacijai. Suteikiant galimybę Interneto turinį kontroliuoti pačiai visuomenei, išvengiama daugybės draudimų.

2002 m. gegužės 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr. 1151/2003/EB įvertinti daugiamečio ES valstybių saugesnio Interneto veiksmų plano dėl saugesnio naudojimosi Internetu pasiekimai:

1) iki 2002 m. gruodžio 31 d. įkurta 16 specialiųjų ryšio linijų, įskaitant INHOPE asociaciją, vienijančią Europos specialiųjų ryšio linijų valdytojus;

2) įgyvendinta 13 turinio vertinimo ir filtravimo projektų, įsteigta ICRA – tarptautinė Interneto  turinio vertinimo asociacija, rengianti tarptautines turinio vertinimo sistemas;

3) įvykdyta 12 informavimo projektų.

2002 m. gegužės 26 d. Europos Parlamentas ir Taryba sprendimu Nr. 1151/2003/EB  patvirtino daugiamečio ES valstybių saugesnio interneto veiksmų plano dėl saugesnio naudojimosi internetu pratęsimas 2003 – 2004 m.. Šiuo pratęsimu siekiama kaip galima greičiau suderinti apsaugos priemones, bendradarbiaujant ne tik tarp valstybių narių, bet ir su valstybėmis kandidatėmis. Kuriant savireguliacijos ir elgesio kodeksų mechanizmus, plėsti ryšius už Europos Sąjungos ribų.

Europos Parlamento ir Tarybos 2000 m. birželio 8 d. direktyvoje Nr. 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva) numatytas reikalavimas valstybėms narėms užtikrinti, kad informacinės visuomenės paslaugų teikėjas nebūtų atsakingas už informaciją, kurią saugo paslaugos gavėjo prašymu, tais atvejais, kai:

1) teikėjas neturi faktinių žinių apie neteisėtą veiklą arba informaciją;

2) teikėjas, gavęs tokių žinių arba apie tai sužinojęs, nedelsdamas panaikina     šią informaciją arba atima galimybę ją pasiekti.

Direktyva Nr. 2000/31/EB taip pat neįpareigoja valstybių narių nustatyti informacinės visuomenės paslaugų teikėjams prievolės stebėti informaciją, kurią jie perduoda arba saugo, nei bendros prievolės aktyviai domėtis faktais arba aplinkybėmis, rodančiomis nelegalią veiklą.

Valstybėms narėms paliekama galimybė nustatyti prievoles informacinės visuomenės paslaugų teikėjams nedelsiant informuoti kompetentingas viešąsias institucijas apie įtariamą nelegalią veiklą arba informaciją, kurią pateikia jų paslaugų gavėjai, arba prievolę pateikti kompetentingoms institucijoms, gavus jų prašymą, informaciją, leidžiančią nustatyti jų paslaugos gavėjų, su kuriais jie sudarę informacijos saugojimo sutartis, tapatybę.

Greta ES iniciatyvų interneto reglamentavimo problemas europiniu ir tarptautiniu mastu bando reglamentuoti Europos Taryba. Europos Tarybos iniciatyvos yra ypač reikšmingos, kadangi Europos Tarybos nariais yra ne tik ES valstybės, be to Europos Tarybos iniciatyvos dažnai pasitarnauja kaip atitinkamų teisinių institutų reglamentavimo gairės ir Europoje, ir kituose regionuose.

Europos Taryboje Interneto turinio reguliavimo problemos sprendžiama keletoje priimtų rekomendacinio pobūdžio teisės aktų:

1) 1997 m. spalio 30 d. rekomendacija Nr. (97) 20 “Dėl nepakančių pasisakymų”;

2) 1997 m. spalio 30 d. rekomendacija Nr. (97) 21 “Dėl smurto rodymo elektroninėje žiniasklaidoje”;

3) 2001 m. rugsėjo 5 d. rekomendacija Nr. (2001) 8 “Dėl savireguliacijos ir vartotojų apsaugos nuo neteisėto ir žalingo turinio informacijos naujose komunikacijose ir teikiant informacines paslaugas”.

Šios rekomendacijos – tai bendro pobūdžio neprivalomi teisiniai dokumentai, kuriais siekiama užtikrinti Interneto turinio reguliavimą.

1997 m. spalio 30 d. rekomendacija Nr. (97) 20 “Dėl nepakančių pasisakymų” nepakančius pasisakymus apibrėžia, kaip visų formų pasisakymus, kuriais yra skleidžiama, kurstoma, skatinama rasinė neapykanta, neapykanta svetimšaliams, antisemitizmas ar kitos neapykantos formos, pagrįstos nacionaliniu nepakantumu ir diskriminacija, adresuota nacionalinėms mažumoms ir imigrantams.

Šia rekomendacija siekiama kad valstybės, Europos Tarybos narės imtųsi atitinkamų priemonių, siekdamos išvengti nepakančių pasisakymų:  vertintų esamų teisės aktų efektyvumą ir jų pritaikomumą naujosioms komunikacijoms, numatytų atitinkamą atsakomybę už tokio pobūdžio pasisakymus. Taip pat pabrėžiama, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. numatyta išraiškos laisvė neapima nepakančių.

1997 m. spalio 30 d. rekomendacija Nr. (97) 21 “Dėl smurto rodymo elektroninėje žiniasklaidoje” skatina atitinkamų priemonių minimų ir 1997 m. spalio 30 d. rekomendacijoje Nr. (97) 20 “Dėl nepakančių pasisakymų”.

2001 m. rugsėjo 5 d. rekomendacija Nr. (2001) 8 “Dėl savireguliacijos ir vartotojų apsaugos nuo neteisėto ir žalingo turinio informacijos naujose komunikacijose ir teikiant informacines paslaugas” priešingai nei anksčiau minėtos rekomendacijos pabrėžia būtinybę skatinti savireguliacijos priemones, turinio kontrolės programas, kurti ir diegti turinio filtravimo priemones bei tinklapių kategorijų priskyrimo sistemas, galimybę Interneto paslaugų vartotojams pareikšti savo nusiskundimus ar nepasitenkinimą dėl netinkamo turinio informacijos skelbimo Internete ir kitose elektroninės žiniasklaidos priemonėse, nustatyti tinkamus ginčų susijusių su Interneto turinio reguliavimu sprendimo būdus (pasitelkiant arbitražą ar kitokio pobūdžio tarpininkavimą).

2003 m. gegužės 28 d. deklaracijoje “Dėl teisės komunikuoti Internetu”, kuri paremta 2001 m. rugsėjo 5 d. rekomendacija Nr. (2001) 8 “Dėl savireguliacijos ir vartotojų apsaugos nuo neteisėto ir žalingo turinio informacijos naujose komunikacijose ir teikiant informacines paslaugas”, taip pat skatinama savireguliacija, siekiant išvengti neteisėto ar žalingo turinio informacijos Internete, tačiau pabrėžiama būtinybė vengti tokių Interneto turinio reguliavimo metodų, kurie riboja visuomenės galimybes gauti vieną ar kitą informaciją ir varžo bendravimą Internetu. Tačiau nurodoma, kad ši nuostata netrukdo atitinkamų filtravimo sistemų įdiegti mokyklose ar kitose atitinkamose institucijose, siekiant apsaugoti paauglius nuo neigiamos žalingos informacijos poveikio.

2003 m. gegužės 28 d. deklaracijos “Dėl teisės komunikuoti Internetu” 6 principu Europos Tarybos valstybės narės skatinamos neįpareigoti Interneto paslaugų teikėjų, kurių funkcijos ribojamos tik prieigos prie Interneto suteikimu ar duomenų perdavimu, kontroliuoti Interneto turinį.

2001 m. lapkričio 23 d. Europos tarybos konvencija dėl nusikaltimų elektroninėje erdvėje. Ši konvencija skirta unifikuoti konvenciją ratifikavusių valstybių baudžiamuosius, taip pat iš dalies procesinius įstatymus dėl teisės pažeidimų vykdomų elektroninėje erdvėje. Konvencijos 9 str. specialiai reglamentuoja veikas susijusias su vaikų pornografija, ir interneto turiniu, kuris laikomas susijusiu su vaikų pornografija. ‘Vaikų pornografija” reiškia pornografinę medžiagą, vizualiai vaizduojančią aiškiai seksualų nepilnamečio elgesį; aiškiai seksualų asmens, atrodančio kaip nepilnametis, elgesį; tikroviškus vaizdus, rodančius aiškiai seksualų nepilnamečio elgesį. Tiesiogiai draudžiamas tokio interneto turinio medžiagos gaminimas, talpinimas ir platinimas internetu.

Valstybės, šios konvencijos dalyvės, įsipareigoja priimti atitinkamus teisės aktus ir taikyti atitinkamas priemones, kurių gali prireikti konkrečių nusikaltimų tyrimui, įrodymų, esančių elektroniniame pavidale surinkimui. Tokiu būdu jos įsipareigoja imtis atitinkamų priemonių priversiančių Interneto paslaugų teikėją, pagal jo turimas technines galimybes, surinkti ir išsaugoti atitinkamoje laikmenoje duomenis, susijusius su konkrečia ribojamo turinio informacija, perduodama valstybės, konvencijos dalyvės, teritorijoje esančia kompiuterių sistema.

Siekiant kriminalizuoti veikas, susijusias su rasinės ir tautinės neapykantos kurstymu pasitelkiant kompiuterines sistemas, 2002 m. lapkričio 7 d. buvo priimtas Europos tarybos konvencijos dėl nusikaltimų elektroninėje erdvėje  papildomas protokolas (2002) 24. Protokole rasinę ir tautinę neapykantą kurstanti informacija apibrėžiama kaip bet koks rašytinis, vizualinis ar kitoks pateikimas minčių ir teorijų, propaguojančių diskriminaciją ar smurtą prieš individą ar jų grupes, išsiskiriančius dėl savo rasės, tikėjimo, politinių pažiūrų ir pan. Prie Protokolo prisijungusios valstybės skatinamos priimti reikiamus teisės aktus, siekiant kriminalizuoti minėtų veikų vykdymą kompiuterinėse sistemose, sudaryti sąlygas taikyti atitinkamas priemones, kurių gali prireikti konkrečių nusikaltimų tyrimui, įrodymų, esančių elektroniniame pavidale surinkimui.

Šiuo metu Lietuvoje su žalingo turinio ir neskelbtinos informacijos skelbimo viešai prieinamuose kompiuterių tinkluose reglamentavimu labiausiai susiję šie teisės aktai:
-    2000 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymas, Nr. VIII-1905;
-    1996 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos įstatymas, Nr. I-1234;
-    2002 m. rugsėjo 10 d. Lietuvos Respublikos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas, Nr. IX-1067;
-    2002 m. liepos 5 d. Lietuvos Respublikos Telekomunikacijų įstatymas, Nr. IX-1053;
-    1999 m. lapkričio 25 d. Lietuvos Respublikos Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas, Nr. VIII-1443;
-    2003 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 250 Dėl viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo ir kiti teisės aktai.

Vienas svarbiausių Lietuvos Respublikos teisės aktų reglamentuojančių neskelbtinos ir žalingo turinio informacijos naudojimą yra Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymas, kurio 20 str. nurodyta, kad draudžiama skelbti informaciją, kuria:
1) raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką;
2) skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenumą, jos teritorijos vientisumą;
3) kurstomas karas, taip pat tautinė, rasinė, religinė, socialinė bei lyčių neapykanta;
4) platinama, propaguojama ar reklamuojama pornografija, taip pat propaguojamos ir (ar) reklamuojamos seksualinės paslaugos, seksualiniai iškrypimai;
5) propaguojamos ir (ar) reklamuojamos narkotinės ar psichotropinės medžiagos;
6) platinama dezinformacija ir informacija, šmeižianti, įžeidžianti žmogų, žeminanti jo garbę ir orumą. Taip pat draudžiama skleisti informaciją, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją bei kliudančią teisminės valdžios nešališkumui. Šiam tikslui pasiekti, įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka teismas gali apriboti vertinimų bei komentarų, susijusių su teisme dar neišnagrinėta byla bei galinčių turėti įtakos teismo nešališkumui ir nepriklausomumui, skleidimą visuomenės informavimo priemonėse.

Tuo tarpu kitos viešosios informacijos, priskirtos erotinei, smurtinei ar kitai ribojamai viešajai informacijai, platinimo reguliavimą įstatymų leidėjas paveda Vyriausybei.

Visuomenės informavimo įstatymo 18 str. normos, nurodydamos atitinkamus vaikų teisių apsaugą reglamentuojančius tiek nacionalinius, tiek tarptautinius teisės aktus, reikalauja apsaugoti nepilnamečius nuo jų fiziniam, protiniam ir doroviniam vystymuisi kenkiančios viešosios informacijos. Ypatingas dėmesys atkreipiamas į informaciją, susijusią su pornografija ir smurtu.

Įstatymas draudžia programas ar laidas, kurios gali rimtai pakenkti nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi, ypač susijusias su pornografija ir (ar) savitiksliu smurto vaizdavimu. Ši nuostata taip pat taikoma ir kitoms programoms ar laidoms, kurios galėtų pakenkti nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi, išskyrus tuos atvejus, kai parenkant transliavimo laiką arba naudojant techninės priemones užtikrinama, kad šių transliacijų priėmimo zonoje nepilnamečiai tokių programų ar laidų neklausytų ir nežiūrėtų (nurodytos programos ar laidos transliuojamos tik nuo 23 iki 6 valandos). Analogiška nuostata turėtų būti taikoma ir informacijai pateikiamai internete.

2003 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 250 dėl viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo. Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarka buvo parengta vadovaujantis 1999 m. sausio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu 1999/276/EB, patvirtinančiu ilgalaikį Bendrijos veiksmų planą, kaip skatinti saugiau naudotis Internetu kovojant su neteisėtu ir žalingu tarptautinių tinklų turiniu ir eile visuomenės informavimą reglamentuojančių Lietuvos Respublikos įstatymų. Nors šiuo nutarimu patvirtintoje tvarkoje dėl viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo deklaruojama Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo, kuriuo patvirtintas daugiametis ES valstybių saugesnio Interneto veiksmų planas reikšmė, jame nėra skatinama savireguliacija, kuri ypač akcentuojama Europos Sąjungoje. Vieninteliu savireguliacijos pavyzdžiu galima laikyti 9 punkto reikalavimą laikytis visuomenės informavimo profesinės etikos normų. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 44 str. numatyta, kad Profesinės etikos normas, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, platintojai, žurnalistai, nustato Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas, kurį tvirtina, keičia ar pildo žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų susirinkimas, šaukiamas Lietuvos periodinės spaudos leidėjų asociacijos, Lietuvos radijo ir televizijos asociacijos, Lietuvos kabelinės televizijos asociacijos, Regioninių televizijų asociacijos, Lietuvos žurnalistų sąjungos, Lietuvos žurnalistų draugijos, Lietuvos žurnalistikos centro, Lietuvos nacionalinis radijo ir televizijos, Tarptautinės reklamos asociacijos Lietuvos skyriaus. Tuo tarpu Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija prižiūri, kaip viešosios informacijos rengėjai, platintojai, žurnalistai laikosi profesinės etikos normų.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoje viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos 4 punkte elektroninės visuomenės informavimo priemonės suprantamos kaip visuomenės informavimo priemonių (spaudos leidinių, televizijos, radijo) Interneto tinklalapiai, kuriuose elektronine forma perteikiama viešoji informacija. Tačiau elektroninėmis visuomenės informavimo priemonėmis nelaikomi valstybės institucijų ir įstaigų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų (darbuotojų) Interneto tinklalapiai, skirti oficialiems dokumentams ir informacijai apie valstybės institucijos darbą platinti, taip pat asmenų privatūs Interneto tinklalapiai, kuriuose dedama informacija apie pačius Interneto tinklalapių įkūrėjus, jų duomenys, kūriniai, informacija apie jų gaminamą ir parduodamą produkciją, teikiamas paslaugas ir panašiai. Tokiu būdu didelė dalis Interneto tinklapių, kuriuose gali būti pateikiama neskelbtina ar ribojama informacija lieka neprižiūrima.

Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos 5 punktas draudžia viešo naudojimo kompiuterių tinkluose paviešinti ir platinti neskelbtiną informaciją, nustatytą atitinkamuose Lietuvos Respublikos įstatymuose.

Be to pagal šią tvarką draudžiama neskelbtiną ar ribojamą viešąją informaciją laikyti laisvai prieinamą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančiose tarnybinėse stotyse, skleisti elektroninėse konferencijose, siųsti elektroniniu paštu neapibrėžtam gavėjų skaičiui arba kitaip platinti viešojo naudojimo kompiuterių tinkluose, kai ribojama viešoji informacija gali tapti laisvai prieinama nepilnamečiams.  Šio nutarimo 7.2 punkte reikalaujama, kad pateikiant ribojamą viešąją informaciją Interneto tinklapiuose būtų pridėtas įspėjamasis užrašas lietuvių ir anglų kalbomis apie tai, kad pateikiama informacija skiriama tik pilnamečiams.

Šiuo nutarimu Vyriausybė numato būtinybę parengti ir patvirtinti viešo naudojimo kompiuterių tinkluose platinamos ribojamos viešosios informacijos žymėjimo ir vertinimo tvarką. Taip pat paveda Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos užtikrinti tinkamą specialaus telefono numerio ir elektroninio pašto dėžutės, kuriais būtų galima pranešti apie šios tvarkos pažeidimus.

Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarka įpareigoja informacijos prieglobos paslaugų teikėjus (angl. hosting) teisės aktų nustatyta tvarka  neatlygintinai teikti operatyvinės veiklos subjektams informaciją, fiksuojamą savo ūkinei veiklai užtikrinti, įskaitant paslaugų, susijusių su informacijos priegloba tarnybinėje stotyje, sisteminių įrašų bylas, taip pat asmenų, kuriems informacijos prieglobos paslaugų teikėjas teikia nuolatines paslaugas, duomenis. Tokį patį reikalavimą numato ir Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo 57 str. 4 dalies nuostata.

Šios tvarkos laikymosi priežiūra pavesta operatyvinės veiklos priežiūros subjektams, vyriausybinėms įstaigoms ir visuomeninėms organizacijoms. Pagrindinės Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos laikymosi procedūros pavestos Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, taip dar labiau sumenkinant galimą savireguliacijos įtaką šiame procese.

Pagrindinis Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos įstatymo ir Lietuvos Respublikos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo principas – apsauga nuo neigiamos socialinės aplinkos įtakos. Tokiu būdu Lietuvos Respublikos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 str. nurodoma informacija, kuri turi būti draudžiama  arba ribojama: viešoji informacija susijusi su fizinio ar psichinio smurto vaizdavimu, informacija, kurioje rodomas mirusio arba žiauriai sužaloto žmogaus kūnas, išskyrus atvejus, kai toks rodymas reikalingas tapatybei nustatyti; taip pat informacija, kurioje palankiai vertinamas priklausomumas nuo narkotinių, psichotropinių medžiagų, tabako ar alkoholio, skatinamas jų vartojimas, gamyba, platinimas ar įsigijimas, kurioje teigiamai vertinama nusikalstama veika ar idealizuojami nusikaltėliai, kurioje kurstoma diskriminacija dėl tautybės, rasės, lyties, kilmės, neįgalumo, lytinės orientacijos, religijos ar kitokios priklausomybės, kurioje dažnai vartojami nešvankūs posakiai, žodžiai ar gestai. Be anksčiau minėtos informacijos ribojama erotinio pobūdžio, sukelianti baimę ar siaubą, savęs žalojimą ar savižudybę  informacija.

Pagal Lietuvos Respublikos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 5 str. neigiamą poveikį nepilnamečio vystymuisi darančia ir draudžiama informacija taip pat laikoma viešoji informacija, kurioje:
1) siejant su nusikalstama veika ar kitais teisės pažeidimais skelbiami nuo teisėsaugos institucijų ar teismo nesislapstančio įtariamojo padarius nusikaltimą, kaltinamojo, teisiamojo, nuteistojo ar nuo nusikalstamos veikos arba kitų teisės pažeidimų nukentėjusio nepilnamečio asmens duomenys, pagal kuriuos galima nustatyti jo asmens tapatybę;
2) skelbiami save sužalojusio ar mėginusio tai padaryti, nusižudžiusio ar mėginusio nusižudyti nepilnamečio asmens duomenys, pagal kuriuos galima nustatyti jo asmens tapatybę;
3) pateikiant duomenis apie nepilnametį, žeminamas jo orumas ir (ar) pažeidžiami jo interesai;
4) piktnaudžiaujant nepilnamečių pasitikėjimu ir nepatyrimu, neigiamų socialinių reiškinių kontekste pateikiamos nepilnamečių nuomonės ir vertinimai, taip pat jų nuotraukos ar filmuota medžiaga apie juos; išskyrus atvejus, kai jos turinį sudaro tik informacija apie įvykius, politinius, socialinius, religinius įsitikinimus ar pasaulėžiūrą, ši informacija yra reikšminga moksliniu ar meniniu požiūriu arba reikalinga tyrimams ar mokymui, yra viešas interesas ją skelbti, jos apimtis ir poveikis yra mažareikšmiai.

Lietuvos Respublikos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme nurodyta neskelbtina ir ribotai skelbtina informacija iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatyme pateiktą neskelbtinos informacijos apibrėžimą. Tačiau nei  Lietuvos Respublikos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme, nei Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatyme pateikti neskelbtinos informacijos apibrėžimai pakankamai išsamiai neapibrėžia, kokio turinio informacijos skelbimas turėtų būti ribojamas ar draudžiamas. Nepakankamai apibrėžta lieka erotinio pobūdžio, sukelianti baimę ar siaubą, taip pat skatinanti alkoholio ar tabako gaminių vartojimą ir kita informacija.

Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo 17 str. numato galimybę verstis telekomunikacijų veikla (įskaitant ir Interneto paslaugų teikimą) be išankstinio valstybės institucijų leidimo, su sąlyga, kad butų laikomasi šio įstatymo ir kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Perduodamos informacijos turinio kontrolė numatyta Lietuvos Respublikos Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 str. 2 dalies ir (2002 m. liepos 5 d.) 57 str. 4 dalies nuostatoje: “telekomunikacijų operatoriai privalo (…) savo lėšomis bei įranga užtikrinti  ir nuolat palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams įstatymų nustatyta tvarka ir pagal teismo išduotą sankciją kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį”. Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas 2002 m. rugsėjo 19 d. priėmė nutarimą, kuriame ši Įstatymo nuostata buvo pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai ta apimtimi, kuria telekomunikacijų operatoriams nustatyta pareiga savo lėšomis užtikrinti ir nuolat palaikyti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolei reikalingos įrangos, kuri nėra reikalinga telekomunikacijų operatorių ūkinėje veikloje, technines galimybes.  Tokiu būdu telekomunikacijų operatoriams suteikta galimybė savo nuožiūra kontroliuoti perduodamos informacijos turinį, su sąlyga, kad perduodamos informacijos turinys neprieštarautų galiojantiems įstatymams. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoje viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos 13 punkte informacija, kurią informacijos prieglobos paslaugų teikėjai privalo teikti operatyvinės veiklos subjektams, apribojama paslaugų sisteminių įrašų bylomis ir asmenų, kuriems teikiamos nuolatinės paslaugos, duomenimis. Ūkio subjektų, teikiančių telekomunikacijos paslaugas veiklą prižiūri ir kontroliuoja kaip laikomasi telekomunikacijų įstatymo ir kitų teisės aktų,  susijusių su telekomunikacine veikla, Ryšių reguliavimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Šiai tarnybai suteikta teisė Telekomunikacijų įstatymo  ir kitų įstatymų pažeidėjams taikyti atitinkamas sankcijas.

Lietuvos Respublikos Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas reguliuoja valstybės paslapčių (politinių, ekonominių, karinių, teisėtvarkos, mokslo ir technikos duomenų, kurių praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą, gynybinę ar ekonominę galią, pakenkti Lietuvos Respublikos konstitucinei santvarkai, politiniams interesams, sukelti pavojų žmogaus gyvybei bei sveikatai, jo konstitucinėms teisėms) ir tarnybos paslapčių (politinių, ekonominių, karinių, teisėtvarkos, mokslo ir technikos duomenų, kurių platinimas ribojamas dėl valstybės bei jos institucijų interesų, taip pat siekiant apsaugoti žmogaus konstitucines teises) apsaugą. Pagal šio įstatymo 7 str. paslapčių subjektai (valstybės, savivaldos institucijos bei jų steigiamos įmonės ir įstaigos, kurių veikla yra susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga ir kurioms šio įstatymo nustatyta tvarka suteikiama teisė įslaptinti bei išslaptinti informaciją) atlikdami jiems pavestas funkcijas, turi teisę sudaryti sandorius su įmonėmis, įstaigomis bei organizacijomis, kurios nėra paslapčių subjektai, dėl tam tikrų darbų ar gaminių, kuriuose yra įslaptintos informacijos, atlikimo ar sukūrimo. Tokiu būdu paslapčių subjektai yra atsakingi už neskelbtinos informacijos platinimo kontrolę, įskaitant ir tokios informacijos platinimą informacinėmis technologijomis. Tokiais atvejais perdavę įslaptintą informaciją, jie privalo kontroliuoti perduotos informacijos apsaugą ir užtikrinti, kad visi asmenys, susiję su neskelbtinos informacijos apsauga, turėtų atitinkamus leidimus dirbti ar susipažinti su šia informacija.

Lietuvoje už minėtuose įstatymuose numatytos tvarkos pažeidimą (įkaitant ir šios tvarkos pažeidimą Interneto aplinkoje) atsakomybę nustato Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų, Baudžiamasis, Civilinis kodeksai. Abejotina išlieka tokio reguliavimo reikšmė, atsižvelgiant į globalų Interneto pobūdį.

Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214 str. numatyta atsakomybė už viešai neskelbtinos informacijos platinimą. Administracine tvarka baudžiama už Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1111 patvirtintos erotinio ir smurtinio pobūdžio spaudos leidinių, kino filmų ir videofilmų, radijo ir televizijos programų platinimo tvarkos pažeidimą. Tačiau čia nieko nekalbama apie atsakomybę už tokio paties turinio informacijos platinimą internete. Į šios normos sritį realiai patenka tik internete platinami erotinio ir smurtinio pobūdžio kino ir videofilmai.

Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214(4) straipsnis numato atsakomybę už informacijos apie tabako gaminius ir alkoholinius gėrimus teikimo tvarkos pažeidimą, 214(6) straipsnis už Respublikos Prezidento įžeidimą arba šmeižimą masinės informacijos priemonėse, 214(8) straipsnis už įstatymų uždraustos reklamos ir informacijos, įstatymų uždraustos ar neteisėtos veiklos reklamos ir informacijos apie šią veiklą arba prekių ar paslaugų, kurių gamyba ir pardavimas yra įstatymų uždrausti, reklamos skleidimas visuomenės informavimo priemonėse.

Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse numatyta baudžiamoji atsakomybė už tokias su viešai neskelbtinos informacijos platinimu susijusias veikas: 1) viešus raginimus smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą, 2) Valstybės paslapties atskleidimą, 3) Valstybės paslapties praradimą, 5) mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus, 6) tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo skleidimą,  7) įžeidimą,  neteisėtą informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimą ar panaudojimą, 9) kurstymą prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę, 10) lenkimą vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas, 11) pornografinio turinio produkcijos gaminimą, platinimą, viešą demonstravimą. Atsakomybė už šių veikų atlikimą, priklausomai nuo nusikaltimo ar nusižengimo pobūdžio svyruoja nuo baudos iki laisvės atėmimo.

Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse numatyta galimybė reikalauti atlyginti turtinę, tiek neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, kad neskelbtinos informacijos išviešinimas dažniausiai tiesiogiai yra susijęs su  tam tikrų nuostolių patyrimu ar dvasiniais išgyvenimais, reputacijos pablogėjimais, atininkamas asmuo, patyręs tokią žalą, gali reikalauti kompensacijos.

Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnyje numatyti konkretūs atvejai, kada viešosios informacijos rengėjas ir platintojas privalo atlyginti moralinę ir materialinę žalą fiziniam asmeniui, apie kurį buvo išplatinta neskelbtina informacija: 1) be fizinio asmens sutikimo paskelbimas informacijos apie jo privatų gyvenimą (išskyrus atvejus, kai tokios informacijos atskleidimas buvo, prieš paskelbiant ją visuomenės informavimo priemonėse, jau buvo atliktas valstybės ar savivaldybių institucijų ar kitų šaltinių), taip pat paskelbimas tikrovės neatitinkančios, žeminančios asmens garbę ir orumą informacijos. Viešosios informacijos rengėjui, paskleidusiam tikrovės neatitinkančią informaciją ir gavusiam paneigimo tekstą, numatomas įpareigojimas nedelsiant jį paskelbti savo visuomenės informavimo priemonėje. Įstatyme numatyto galimybę reikalauti atlyginti moralinę žalą, tačiau  atlyginimas ribojamas, nustatant didžiausią atlygintiną sumą. Toks ribojimas kelia abejonių dėl savo teisingumo.

Apibendrinant, turi būti pastebėta, kad Lietuvoje, skirtingai nuo Europos Sąjungos egzistuojančio teisinio reguliavimo, neskelbtinos ir riboto naudojimo informacijos Internete platinimas yra pernelyg griežtai reguliuojamas, paliekant labai siaurą terpę savireguliacijai. Taip pat svarbu pabrėžti, kad Lietuvoje neskelbtinos ir riboto naudojimo informacijos internete teisinis reguliavimas yra ganėtinai nenuoseklus ir kai kuriais atvejais nepakankamas. Pažymėtina, kad nors Lietuvoje neskelbtinos ir riboto naudojimo informacijos teisinis reguliavimas  yra pakankamas, kalbant apie daugelį visuomenės informavimo priemonių ir būdų, tačiau daugelis įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų neturėtų būti aiškinamos plečiamai,  siekiant pritaikyti jas Interneto aplinkai.

Lietuvoje egzistuojantis neskelbtinos ir riboto naudojimo informacijos Internete platinimo teisinis reguliavimas turėtų būti keičiamas, paliekant didesnę galimybę šią sritį reguliuoti savireguliacinėmis priemonėmis.

Atsižvelgiant į globalų Interneto pobūdį daugiau dėmesio turėtų būti skiriama tarptautiniam teisiniam neskelbtinos ir riboto naudojimo informacijos Internete platinimo reguliavimui, siekiant apriboti tokio pobūdžio informacijos platinimą per kitose valstybėse įregistruotus Interneto paslaugų teikėjus.

Šiuo metu yra išskiriamos šios pagrindinės su vaikais susijusios Europos Sąjungos veiklos sritys:

• prievarta prieš vaikus,
• socialinė izoliacija ir diskriminavimas,
• pilietiškumas ir dalyvavimas,
• žiniasklaida ir Internetas,
• politika vartotojų atžvilgiu,
• švietimas,
• sveikatos apsauga,
• aplinka,
• darbas,
• plėtra,
• informacija apie vaikus.
• Kiekvienoje iš šių sričių yra vykdoma tam tikra daugiau ar mažiau efektyvi veikla, rengiamos vienkartinės ar ilgalaikės programos. Šios veiklos pristatymas leidžia įsivaizduoti jos tikslus, rezultatus ir trūkumus.

Prievarta prieš vaikus.

Prievarta prieš vaikus, o ypač jų seksualinis išnaudojimas, pastaruoju metu kelia vis didesnį susirūpinimą ES. Politikai ir visuomenė remia įvairias kovos su šiais reiškiniais priemones. Šioje srityje vykdomos DAPHNE ir STOP programos.

DAPHNE pradėta vykdyti 1997 m. Pagal šią programą buvo remiamos nevyriausybinės organizacijos, kovojančios su smurtu prieš vaikus, moteris ir jaunus žmones. Štai keli paramą gavusių projektų pavyzdžiai: dingusių vaikų paieškos centrų tinklas; nuostatų dėl vaikų apsaugos ES valstybėse analizė; seksualinių nusikaltėlių recidyvų prevencija; vaikų pornografijos pašalinimas iš Interneto.

STOP programa nukreipta kovai prieš prekybą žmonėmis ir vaikų seksualinį išnaudojimą.

Kita nemažiau išplitusi smurto sritis - smurtas šeimoje ir mokykloje. Keturių valstybių (Austrijos, Danijos, Suomijos ir Švedijos) įstatymai draudžia bet kokias vaikų fizines bausmes. Tokie įstatymai galioja ir valstybėse, nesančiose ES narėmis, o būtent Kipre, Kroatijoje, Latvijoje ir Norvegijoje. Artimiausiu laiku tokius įstatymus turėtų priimti Belgija, Didžioji Britanija, Italija ir Vokietija.

Specialios programos yra skirtos kovai su prievarta mokykloje (Violence in Schools). Jų tikslas yra užtikrinti vaikų saugumą mokyklose, globos institucijose bei laisvės atėmimo vietose.

Keli ES projektai skirti kovai su seksualiniu turizmu. Manoma, kad ši problema turėtų paaštrėti, kai į ES įstos Vidurio ir Rytų Europos šalys. Jau dabar aišku, kad šiose šalyse didėja prekyba žmonėmis ir auga vaikų prostitucija, kuri tenkina daugiausiai Vakarų vyrų poreikius.

Socialinė izoliacija ir diskriminavimas.

Dėl greito fizinio, protinio, emocinio ir socialinio vystymosi socialinė izoliacija daro daug didesnį poveikį vaikam, negu suaugusiems. Net ir turtingose ES šalyse nemažai vaikų gyvena mažas pajamas turinčiose šeimose; daugelyje tokių šeimų abu tėvai ar globėjai neturi darbo. Tai gali turėti vaikams nepataisomas pasekmes. Vaikai, augantys socialiai izoliuotose šeimose (benamiai, klajokliai, tautinių mažumų atstovai, pabėgėliai ir prašantys prieglobsčio, netgi žmonės iš žemės ūkio regionų), norėdami pasinaudoti savo pilietinėmis teisėmis (pvz., teisėmis į švietimą, sveikatos apsaugą, socialinį aprūpinimą, laisvalaikio praleidimą) dažnai susiduria su kliūtimis. Tokių šeimų vaikai dažnai yra diskriminuojami, patiria smurtą.

Nors ES valstybės narės dažnai blokavo socialines iniciatyvas, kurios buvo skiriamos kovai su socialine izoliacija, šiuo metu vykdoma socialinių veiksmų programa gali turėti tam tikrą įtaką gerinant vaikų padėtį. Kita vertus, Komisija kaip ir anksčiau didžiausią dėmesį skiria socialinei diskriminacijai, susijusiai su darbo rinka, tuo tarpu kiti skurdo ir socialinės izoliacijos aspektai yra ignoruojami.

Pilietiškumas ir dalyvavimas

Pastaruoju metu ES vykstanti pilietinių ir politinių teisių plėtra ir jų užtikrinimo būdai yra susiję su tuo, kad kinta pati pilietybės (Europos piliečio) sąvoka ir su ja susijusios teisės. Ilgą laiką ES buvo akcentuojamos ,,piliečio - darbininko” teisės, todėl neturintys mokamo darbo žmonės, o kartu ir vaikai, tarsi neturėjo piliečiams būdingų teisių.

Plečiant ,,Europos piliečio” sąvoką, daugiausiai klausimų kyla dėl balsavimo amžiaus, o tuo pačiu ir dėl dalyvavimo visuomenės gyvenime galimybių.

Vaikai ir paaugliai - tai viena iš silpniausių socialinių grupių, turinti labai ribotas galimybes dalyvauti priimant sprendimus. Tuo tarpu jie puikiai žino, kaip vaikai elgiasi mokyklose, gatvėje, jaunimo klubuose, šeimoje. Jie turi savo požiūrį į tai, kaip gerinti aplinką, kad gatvėse būtų saugiau, o mokyklose geriau mokytis.

Vaikų sugebėjimų pripažinimas ir jų indėlio vertinimas yra svarbi aktyvios ir dinamiškos visuomenės kūrimo sąlyga. Kai kurios valstybės norėtų suteikti balso teisę jaunimui nuo 16 metų.

Žiniasklaida ir Internetas

Naujos informacinės technologijos sudaro vaikams galimybes lengviau gauti mokomąją medžiagą ir ja naudotis, teikia įvairaus pobūdžio kultūrinę, ekonominę ir politinę informaciją, lengvina bendravimą. Kita vertus, naujos technologijos dar labiau didina skirtumą tarp tų, kurie gauna informaciją, ir tų, kurie jos negauna, tuo pačiu dar labiau mažinamos pastarųjų galimybės. Be to, vaikus pasiekia pornografija, smurtą, rasizmą, netoleranciją vaizduojantys ir propaguojantys vaizdai ir informacija. Šios priemonės lengvina kontaktus su seksualiniais ar kitokiais nusikaltėliais. Internetas gali būti naudojamas pornografijos verslui ar net prekybos žmonėmis organizavimui.

Europos Komisija jau kuris laikas skiria didelį dėmesį tam, kokią įtaką informacijos revoliucija daro vaikams. 1996 m. Europos Komisija išleido Žaliąją knygą  dėl nepilnamečių ir žmogiškojo orumo apsaugos ryšium su audiovizualinėmis paslaugomis ir Pranešimą apie nelegalią ir žalingą informaciją Internete. Po to buvo priimtas Veiksmų planas, kuris turėjo skatinti saugų Interneto naudojimą. Plane buvo numatytos tokios priemonės: filtravimo ir apmokestinimo sistemos; informavimas apie nelegalią medžiagą; visuomenės ir Interneto naudotojų švietimas.

Manoma, kad valstybėms vietose įgyvendinus minėtas rekomendacijas ir planus būtų padarytas reikšmingas indėlis į vaikų apsaugą. Tačiau reikia pripažinti, kad šių siūlymų realizavimas priklauso nuo audio, video ir informacinių paslaugų tiekėjų geros valios. Todėl mokant vaikus naudotis naujomis technologijomis, drauge būtina šviesti ir mokyti jų tėvus.

Politika vartotojų atžvilgiu.

Vaikai yra aktyvūs vartotojai. Kita vertus, jie yra lengvai pažeidžiami, todėl būtinos priemonės, kurios padėtų apsaugoti jų sveikatą ir saugumą. Siekiant užtikrinti vaikų, kaip vartotojų, interesus, akcentuojamos dvi sritys: produktų saugumas ir vaikams skirta reklama.

Produktų saugumui užtikrinti ES priėmė nemažai direktyvų, numatančių saugumo reikalavimus žaislams, žaidimų aikštelių įrengimams, nustatančių tam tikrų medžiagų (pvz. pesticidų) kiekį vaikų maiste, draudžiančių gaminti vaikiškus daiktus, kuriuose yra tam tikrų alergijas sukeliančių sintetinių medžiagų ir kt. Manoma, kad tokių dokumentų vis dar nepakanka.

Problemos reklamos srityje kyla dėl neigiamos įtakos, kurią vaikams gali daryti tam tikra reklama, pvz., skatinimas naudoti konkrečios firmos gaminius, neteisingos informacijos ar įtartinų vertybių perdavimas (kvietimas ,,naudok šį produktą ir tu turėsi daug draugų” ar pan.), tėvams daromas spaudimas, kad šie pirktų tam tikrus produktus. Reklama pasiekia vaikus ne tik per televiziją, bet ir per vaikų klubus, sponsorių dovanas, Internetą, paštu ir t.t. ES dėmesys ir bendros priemonės yra labai svarbios, nes reklama lengvai peržengia valstybių sienas.

Dar viena problema - vieningoje rinkoje dėl laisvo prekių ir paslaugų judėjimo verslo ir prekybos interesai yra svarbesni nei vaikų interesai. Pvz., neseniai Europos žaislų gamintojai kreipėsi į Komisiją, kad pastaroji imtųsi teisinių priemonių prieš Graikiją, nes jos vyriausybė uždraudė transliuoti žaislų reklamą nuo 7 val. ryto iki 10 val. vakaro ir tuo pažeidė vieningos rinkos taisykles. Graikijos valdžia atsakė, kad toks draudimas būtinas, norint apsaugoti vaikų interesus. Kol kas neaišku, kokį sprendimą priims Komisija.

Vienas iš galimų tokių problemų sprendimo būdų yra specialus vaikų švietimas apie reklamą, vartojimą ir sugebėjimą kritiškai vertinti siūlomus gaminius.

Švietimas

Nemažai pastangų ES skiria, kad užtikrintų aukštos kokybės švietimą ir mokymą, skatina profesinio rengimo plėtrą. Įgyvendinant šiuos tikslus, didelis vaidmuo tenka finansinės paramos programoms SOCRATES (bendradarbiavimas švietimo srityje), LEONARDO (profesinis rengimas) ir ,,Jaunimas Europai III” (Youth for  Europe III) (jaunimo bendradarbiavimas).
2000 - 2004 m. minėtos programos turėtų būti apjungtos į naują Jaunimo programą, kurios biudžetas išaugs 60%. Šios programos tikslai yra:

• mažinti nedarbą, plėtojant žmonių sugebėjimus ir įgūdžius,
• didinti žinių potencialą ir kelti Europos konkurentabilumą,
• per bendras vertybes bendroje socialinėje ir kultūrinėje sferoje stiprinti pilietiškumą.

Kita vertus, ES švietimo ir profesinio rengimo politika visų pirma siekia patenkinti ES ekonomikos poreikius. Tokia nuostata gali dar labiau pagilinti jaunimo iš socialiai izoliuotų sluoksnių problemas, iš anksto pasmerkiant juos ilgalaikiam nedarbui dėl kvalifikacijos trūkumo. Todėl atsižvelgiant į JTO Vaiko teisių konvensijos 28 ir 29 straipsnius, švietimas ir mokymas turėtų atspindėti ir tenkinti ne tik darbdavių, bet ir paties jaunimo poreikius.

Sveikatos apsauga.

Valstybės, ES narės, savarankiškai kuria savo sveikatos apsaugos sistemas. ES vykdo bendrus tyrimus, organizuoja informacijos platinimą ir švietimą. Sąjunga įsteigė sveikatos monitoringo sistemą, vykdo sveikos gyvensenos propagandą, priėmė keletą veiksmų programų (dėl priemonių kovai su vėžiu, ŽIV, narkomanija). Nors nė viena iš jų nėra tiesiogiai skirta vaikų sveikatos apsaugai, jie turi savo vietą šiose programose, ypač ryšium su narkomanijos plitimu ir jaunimo psichikos sveikata.

ES iniciatyva yra įsteigtas sveiką gyvenseną propaguojančių mokyklų tinklas, specialios AIDS programos supažindina jaunimą su delikačiomis šios srities problemomis; apie 10 milijonų jaunų žmonių dalyvavo narkomanijos prevencinėse akcijose. Pavyzdžiui 1998 m. Komisija skyrė 27 milijonus ekiu kovai su narkomanija, didžiausią dėmesį skiriant narkotikų plitimui mokyklose ir kitose jaunimo lankomose vietose.

Aplinkos apsauga.

Aplinkos apsaugos problemos taip pat daugiausia svarstomos ryšium su aplinkos įtaka vaikų sveikatai. Aplinkos apsauga ir vaikų, būsimų aplinkos puoselėtojų, ateitis yra tampriai susijusi. Apklausos rodo, kad jaunimo nuomone aplinkos apsauga yra antra pagal svarbą Europos problema po nedarbo.

Vaikai ypač kenčia nuo aplinkos užterštumo dėl savo dydžio, gyvenimo būdo ir neišmanymo apie pavojus. Europos Parlamentas atkreipė dėmesį į tai, kad vaikai jau dabar kenčia nuo įvairių su aplinkos užterštumu susijusių ligų, ir paragino kelti aplinkosauginių standartų reikalavimus.

Užimtumas.

Jau nuo ES įkūrimo didelis dėmesys buvo skiriamas veiklai, siekiant užtikrinti lygias moterų ir vyrų galimybes darbo rinkoje. Praktiškai įgyvendinant šį tikslą buvo parengti teisinę apsaugą (pvz. įsidarbinimas; mokymas, darbo sąlygos) užtikrinantys dokumentai ir keturios praktinio lygybės užtikrinimo programos.

Ši veikla turėjo įtakos ir vaikams (pvz., direktyvos dėl nėščiųjų sveikatos priežiūros ar vaiko priežiūros atostogų). Siekimas atsižvelgti į vaikų poreikius atsispindi Rekomendacijose dėl vaikų priežiūros, kuriose bandoma padėti tėvams ir motinoms derinti darbo ir šeimos interesus. Kita vertus, šiuose dokumentuose pagrindinis dėmesys skiriamas moterų, šeimos, darbo rinkos, o ne vaikų poreikiams.

Kita problemų sritis - jaunimo nedarbas. Valstybių narių pastangos nukreiptos į įsidarbinimo ir adaptavimosi galimybių sudarymą, kad jaunimas galėtų integruotis į dirbančiųjų pasaulį (asmeninis konsultavimas, mokymas ir stažuotės, valstybės dotuojamos darbo vietos). Siekiama pereiti nuo pasyvaus socialinių pašalpų mokėjimo prie aktyvaus darbo vietų kūrimo.

Kaip nebūtų keista, vis dar neišspręsta vaikų darbo išnaudojimo problema. Ji iškyla visose ES valstybėse, ypač skurdesniuose ES regionuose. Vaikų darbo sąlygas reglamentuoja keletas direktyvų ir Tarptautinės darbo organizacijos konvencija Nr. 138, prie kurios dar neprisijungė Austrija, Danija, Didžioji Britanija ir Portugalija.

Plėtra

ES plėtros poveikį turėtų labiausiai pajusti naujosios narės iš Vidurio ir Rytų Europos ir, žinoma, jose gyvenantys vaikai. Nors tikimasi, kad laikui bėgant plėtros įtaka bus teigiama, artimiausiu metu dėl didelio nedarbo ir pereinamojo laikotarpio sunkumų nemažai vaikų augs šeimose, kuriose suaugusieji neturi darbo ir atitinkamos socialinės apsaugos bei garantijų. Šios tendencijos - darbo vietų trūkumas, turėtų paliesti ir jaunimą, o tai savo ruožtu didina socialinę įtampą ir jaunimo nusikalstamumą. Manoma, kad didės nelegalus vaikų darbas, augs migracija į Vakarus.

Ypatingą pavojų vaikams kelia didėjantis organizuotas nusikalstamumas, prekyba narkotikais, vaikų seksualinis išnaudojimas. Siekiant užkirsti kelią šioms galimoms problemoms, ES institucijos jau dabar numato, kad joms spręsti būtini atitinkami finansiniai ištekliai ir, be abejo, būsimųjų narių socialinės apsaugos programų suderinamumas ir tobulinimas.

Informacija apie vaikus

Specialios politikos dėl vaikų kūrimas įmanomas tik turint reikiamą informaciją ir statistinius duomenis.

Demografinius duomenis apie ES rengia ir kasmet publikuoja Eurostat. Tačiau čia didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms nuo 20 metų, informacijos apie vaikus nepakanka. Nuo 1998 m. pateikiami duomenys apie vaikų ir moterų patiriamą smurtą, o kartu apie vaikų seksualinį išnaudojimą.

Informacija apie vaikus pateikiama ryšium su šeimai skirtais tyrimais (šeimų sudėtis, moterų užimtumas ir aktyvumas, gimimų statistika ir pan.). Šį darbą vykdo Vienoje įsikūrusi Europos nacionalinės šeimos politikos observatorija (European Observatory on National Family Policies). Įvairių gyventojų nuomonių tyrimus Komisijos užsakymu vykdo Eurobarometer. Artimiausi vaikų problemoms buvo tyrimai ,,Europa ir šeima” (94) ir ,,Jaunieji Europiečiai” (1997).

Europos Sąjungoje (ES) vaikų reikalais rūpinasi arba bent dalinai su vaikų problemomis susiduria keli generaliniai direktoratai.

Generalinis Sekretoriatas: prievarta prieš vaikus.

Programa DAPHNE, apimanti įvairias priemones, skirtas kovai prieš vaikų, paauglių ir moterų patiriamą smurtą.

Programa STOP prieš prekybą žmonėmis ir vaikų seksualinį išnaudojimą.

Generalinis direktoratas I (Išoriniai santykiai): žmogaus teisės, plėtra, vaikų išnaudojimas.

Mobilumo, vaiko teisių ir vaikų su negale problemoms skirti seminarai.

Parama valstybių, turinčių tam tikrų problemų, projektams, skirtiems kovai su vaikų išnaudojimu, apleistumu, prostitucija.

Generalinis direktoratas V (Užimtumas, pramoniniai ryšiai, socialiniai reikalai): jauni darbininkai, priemonės, padedančios derinti darbą ir pareigas šeimai, vaikų darbas, socialinė izoliacja, nediskriminavimas, demografija.

Informacinė programa ,,Svarbiausia - piliečiai” (Citizens First) skirta supažindinti jaunuosius, ES piliečius, su savo teisėmis;  Virtual Europe - Interneto svetainė jaunimui.

Fondų (ypač Europos socialinio fondo) paramos progamos mažiau išsivysčiusioms ES šalims, skirtos jaunimo mokymui ir užimtumo situacijai  gerinti.

Generalinis direktoratas VIII (Plėtra).

Plėtros paramos programos.

Speciali biudžeto eilutė, skirta besivystančių šalių vaikų poreikiams tenkinti.

Generalinis direktoratas X (Informacija, komunikacija, kultūra, audiovizualiniai reiklai): vaikų apsauga ir audiovizualinės paslaugos.

PRINCE programa - moterims ir jaunimui skirtos informacinės kampanijos.

Generalinis direktoratas XIII (Telekomunikacija, informacijos rinka, tyrimų panaudojimas): vaikų apsauga ir Internetas, informacijos technologijos ir švietimas.

Bendruomenės veiksmų planas, kaip skatinti saugų Interneto naudojimą.

Generalinis direktoratas XXII (Švietimas, mokymas, jaunimas): švietimo programos, jaunimo profesinis rengimas.

Programos SOCRATES (bendradarbiavimas švietimo srityje), LEONARDO (profesinio rengimo politika) ir ,,Jaunimas Europai III” (Youth for Europe III) (jaunimo bendradarbiavimas).

Veiksmų planas ,,Mokymasis informacinėje visuomenėje” (Learning in the Information Society): mokyklų tinklai, mokytojų rengimo programos, naujos technologijos ir Internetas.

Programa ,,Smurtas mokykloje” (Violence at school) skirta smurto mokyklose prevencijai.

Generalinis direktoratas XXIII (Turizmas): vaikų seksualinis išnaudojimas.

Eurobarometer apklausos apie Europos visuomenės požiūrį į vaikų seksualinį išnaudojimą (1998).

Specialūs turistams ir turizmo agentūrų darbuotojams skirti projektai apie vaikų seksualinį išnaudojimą, pvz., ilgų skrydžių metu demonstruojami dokumentiniai filmai.

Generalinis direktoratas XXIV (Vartojimo politika ir vartotojų sveikatos apsauga): vaikų apsauga nuo reklamos žalingo poveikio, kenksmingų produktų, vartotojų lavinimas.

Jaunųjų vartotojų konkursai, skirti vartotojų rengimui mokyklose.

Aiškios politinės krypties nebuvimas neleidžia įvertinti, kokią vietą kiekvieno direktorato veikloje užima vaikų problemos. Europos Komisijos direktoratuose yra net kelios vaikų problemoms skirtos tarpžinybinės grupės. Tačiau šiuo metu nėra jokio centrinio skyriaus ar direktorato, kuris vadovautų rengiant nuoseklią visaapimančią vaikams skirtą politiką ir užtikrintų efektyvų ES institucijų bendradarbiavimą.

Europos Parlamente yra daugybė vaikų reikalais besidominčių grupių ir komitetų, kurie šioje srityje iškėlė nemažai iniciatyvų. Tai tokie komitetai kaip: Teisės reikalų ir piliečių teisių, Darbo ir socialinių reikalų, Kultūros, jaunimo, švietimo ir žiniasklaidos, Plėtros ir bendradarbiavimo, Pilietinių teisių ir vidaus reikalų, Žmogaus teisių, Moterų teisių. Kiek mažiau formali yra Šeimos, vaikų ir solidarumo grupė. Kita vertus, kaip ir Komisijos atveju, pastebimas šių komitetų ir grupių bendradarbiavimo trūkumas.

Valstybė, kuri suteikia interneto paslaugas, sukuria bendras visiems žmonėms pritaikytas naudojimosi taisykles, tačiau negali priversti kiekvieną asmeniškai jų laikytis, nežiūrint to, kaip ilgai jie naudojasi interneto paslaugomis. Be to, Jūs turite suprantamai išaiškinti vaikui pagrindines taisykles, kaip naudotis internetu ir tuo labiau diskusijų kambariais. Būtų gerai, jeigu Jūs savo vaikams sudarytumėte lankymosi internete sąrašą ir grafiką. Geriausia parinkti tą laiką, kai Jūs būnate namuose, kad galėtumėte šiek tiek kontroliuoti. Būkite atsargūs, tačiau ne perdaug įtarūs ir griežti, kad neprarastumėte vaiko pasitikėjimo. Jeigu per daug dažnai ir įtariai pradėsite tikrinti savo jaunimą, jis gali pradėti viską nuo Jūsų slėpti. Geriausia, jeigu Jūs galite būti šalia, bet ne per daug arti. Jeigu Jūs išlaikysite atstumą, toleranciją ir pasitikėjimą, tai Jūsų vaikas pasitikės Jumis ir jeigu kas nutiktų neįprasto – būtinai Jus apie tai informuos.

Jeigu Jūs norite, kad Jūsų vaikas būtų su Jumis atviras ir nieko neslėptų – turite jam išaiškinti kad, jeigu kas blogo nutiktų bendraujant internete, tai nereiškia, kad jo kaltė, o kalti tie žmonės, kurie jį prisivilioja. Svarbu nuraminti vaiką ir be pykčio jam viską suprantamai išaiškinti tokių „viliotojų“ kėslus. Jeigu kas siunčia netinkamą informaciją diskusijų kambariuose – juos tik blokuoja tuo metu ir toje kategorijoje. Kitų būdų tiesiog nėra.

Svarbiausia – nebausti ir be pykčio išaiškinti vaikui blogus kitų žmonių kėslus, kad neprarastumėte vaiko pasitikėjimo ir atvirumo, kad vaikas netaptų bailus ir uždaras. Jūs taip pat galite apsilankyti tuose diskusijų kambariuose, kuriuos lanko Jūsų vaikas, tačiau Jūs negalite būti tikri, kad jie saugūs. Geriausia kad tie diskusijų kambariai, kuriuose lankosi Jūsų vaikas, būtų skirti būtent vaikams.

Ir dar viena – jeigu Jūs norite, kad Jūsų vaikas taptų rimtu ir garbingu Jūsų pasiūlytų sutarčių vykdytoju, Jūs turite suprantamai išaiškinti susitarimo sulaužymo pasekmes. Jūs galite netgi pasirašyti tariamą sutartį su savo vaiku, kurią abu pasirašote. Joje turėtų būti išdėstytos taisyklės ir įsipareigojimai ir taip pat sąlygos, jeigu nesilaikoma susitarimų. Sekančiuose puslapiuose Jūs galite rasti paruoštas interneto vartojimo sutartis, tačiau Jūs galite pasirašyti ir individualią.

1. http://wiredkids.org/parents/parentingonline/agreement.html
2. http://us.mcafee.com/virusinfo/vil/parents/article_pcinternet.pdf

Žmonėms, kurie niekada nesilankė panašiose vietose, visa tai nekelia išskirtinio dėmesio, tačiau pokalbių kambariuose, kaip ir realiame bendravime su nepažįstamais, kelia tam tiką riziką.

Pradžiai Jūs turėtumėte žinoti, kad šiuose kambariuose plepant su kitais jų lankytojais, Jūsų vaikas gali susidurti su piktadariškais (nedorais) suaugusiais.

Iš tiesų internetas – vieta suteikianti aukšto laipsnio anonimiškumą, tokiu būdu leidžia suaugusiam žmogui prisistatyti jūsų vaikui tokiu pat vaiku, kaip ir jis. Tai daugelio pedofilų naudojama gaudyklė įgyti vaikų pasitikėjimui. Kai tik atsiranda bendravimas, grobuonis bandydamas „suvystyti“ dar šiltą vaiką, stengiasi pasirodyti suprantantis jo problemas ir besidomintis jo interesais. Pedofilai paprastai renkasi interneto pokalbių kambarių parodymuose pasyvesnius jų lankytojus. Tai taip vadinamų „pašalinių“ kategorijos, kurie izoliuoti, užgožti kitų vaikų. Realiame gyvenime, kaip ir šiose vietose, daugiau pažeidžiami dėl jų poreikių nepatenkinamumo ir dėmesio stokos. Bėgant laikui, jų bendravimas iš virtualus, pokalbių kambarių lygyje, dažnai pereina į bendravimą elektroniniu paštu, SMS, arba ir skambinėti vienas kitam. Tai padeda „grobuoniui“ pasijusti drąsesniu, labiau pasitikinčiu savimi, parodydamas vaikui, kad jis sugebėjo įgyti aukos pasitikėjimą ir priversti jį jaustis patogiai  ir laisvai jų „draugystėje“. Sekanti fazė – kai vaikas turi būti pasiruošęs priimti tiesą apie naują jo internetinį draugą – jo amžių, kurį jis nurodė bendravimo, pažinties pradžioje. Tiesą pradeda atskleisti paprastai klausdami pvz. “Ką jūs manote apie vyresnius brolius” arba  “Ar norėtumėte turėti vyresnį geradarį, kuris gali jums padėti”

Tokiu būdu suaugęs bando išpešti kuo daugiau naudos, sumažinant vaiko įtampą ir atsargumą bendraujant su  nepažįstamais suaugusiais. Jeigu auka išsigąsta viskas čia ir baigiasi. Tačiau tai neliečia pedofilų, kurie paprastai plepa su keletu vaikų tuo pačiu metu, kad būtų kuo didesnis šansas greitam susitikimui. Vienok, jeigu pasirinkta auka neparodo atsargumo ar baimės suaugusiojo atžvilgiu, toliau seka pasikeitimas adresais arba kvietimas susitikti. Po viso to, vaikams dažniausiai aiškinama, kad apie tai nepasakotų tėvams ar draugams, nes būsimasis suaugęs draugas viso to nesupras ir nenorės būti draugu. Taip dažniausiai atsitinka, kai vaikas jautrus, lengvai pažeidžiamas dėl vidinių socialinių ar brendimo problemų, arba stokoja draugų, apie ką pedofilas jau žino iš pokalbių. Kartais grobuonis net išaiškina aukai, kaip ištrinti iš kompiuterio archyvo pokalbių kambarių ir svetainių kuriose vaikas lankosi. adresus. Tokiu būdu tėvų kontrolė vaiko internetinių kontaktų tęstinumui tiesiog neįmanoma. Tai vienas iš pavojingiausių tipų, kuriuos sąlygoja vienas iš keleto faktorių. Vienas iš jų tai įsiteikimas maištininkams ieškoti būdų tapti savarankišku ir nepriklausomu nuo tėvų. Iš kitos pusės – jie turi didelę laisvę, kur jie eina ir kuo užsiima, ypač jaunesnio amžiaus vaikai (kurie ypač stengiasi pasirodyti vyresni ir savarankiški) ir tai padeda jiems susitikti, be tėvų žinios ir jiems nedalyvaujant.

Yra ir dar vienas scenarijus, kuriame pedofilas  nenori susitikti su auka – žmogumi, bet stengiasi gauti vaiko asmenines nuotraukas, o jam siunčia šlykščias  pornografines nuotraukas ir stengiasi įtraukti vaiką į virtualų seksą.

Kalbant apie pokalbių kambarių pavojų ir apie pedofiliją dažniausiai skriaudikai ir piktadariai – vyrai.

Tačiau pasaulyje yra užfiksuota faktų, kai skriaudikais tampa ir moterys linkusios įtraukti vaikus į prostituciją ar nepilnamečių seksualinį išnaudojimą.

Nežiūrint į piktadarių lytį nusikalstamumo efektas labai nepageidaujamas ir žalingas.

Žinant visa tai, svarbu prieš leidžiant vaikui naudotis internetu, pasistengti įdiegti visas įmanomas apsaugos priemones, apsaugoti vaikus nuo šių blogybių.